Disfunkcija

Visos blogybės prasideda gerai gyvenant, tačiau aš niekad taip negyvenau, bent jau visuotinai priimta šio žodžio reikšme. Reliatyviai. Iš išorės, garbės žodis, būtumėt galėję mane aristokratu palaikyt! Paveržė, kaip žilius buvo sakęs, begalinė apatija ir nihilizmas… Kraštutiniai dalykai.


    Kaip buvo jau sunku bepasakyti… Anksčiau, daug anksčiau tat buvo. Tyras, niekieno nepaliestas it kalnų upelis, mano vidinis kūnelis buvo tuo pačiu kamuojamas ir tuštumos. Žiliaus nuomone, naktis buvo aplankius, o diena taip ir neatėjo. Žinot, būna, viena iš tų tamsių nakčių, ar tai žiema, ar šiaip kada, kai, atrodo, tuoj miegosi, bet atsimerki, ir matai, už lango tik tamsa bematyti. Kartais taip va būna… Hm. Taip,  buvo tat seniau nei seniai, bet nesistengiau pagyt, todėl ir esu kamuojamas. Žilius taip  galvoja. Iš viso to ir išėjo taip, kad protą pamečiau.  Juk argi sveikas žmogus, sužinojęs apie savo tėvelį, kabantį ant virvelės, tą pačią dieną lyg visa tai užmiršęs leistųsi svaiginamas alkoholio? Dievaži, nė pagalvojęs nebuvau, jog jis iš tikrųjų buvo tėvas… mano…
    Gana!
    Velniop!

    „Gyvenimą ir sapną lyginti nekvaila. Be vieno nebūtų kito, ir atvirkščiai“. Hm. Girdėjau tat mažiausiai dešimtkart vos tik čia, naujuose namuose, atmerkiau akis. Žilius nepraleisdavo progos man to pakartoti kiekvienądien. Mat, galimas daiktas, jis buvo tikįs perduoti dalelę savo išminties man, „nes juk žmogus, nuolatos ką nors kartodamas, priverti kitą mąstyti ir atsiminti“. Užtat likau ūmai nusiminęs kinu. Jei čia beprotnamis, tai jis visiškai, nė kiek, nepanašus į tą, kurį rodydavo ekrane. Nors... galbūt beprotnamis apskritai neegzistuojąs? Hm. „Beprotnamis esi tu pats“. Šit tau! Žilius taip sakė, o man buvo tik spjaut! Sudėtinga kontroliuoti jausmus tuomet, kai tą daryti nejauti būtinybės. O aš ir nejaučiau. Pykau. Viskas paprasta, tačiau nesuprantama. Žilius nesistengė būti sudėtingas. Kalbėjo jis paprastai, o aš tat labai vertinau, kad ir pykau. Mat mėgstu tai, kas paprasta. Ir tegu visi suprantą, nes  nėra ko čia slėpt!
    Vieno nesupratau, tik vieno dalyko, kuris mane ir tekankino anuomet. Suprantama, laikyti mane vieną kambary uždarytą dar nėra velnioniškai žiauru, o jugi buvau laikomas ir uždarytas, ir prirakintas! Tik vienas šios erdvės direktorius, vienas žilius, vienas, atšiaurių veido bruožų, mąslus direktorius, šios erdvės direktorius… seniokas… žilagalvis… mąslus… O aš prirakintas!

    Buvau bepradedąs jį tironu vadint, kartą net Peisistratu pavadinau… Nežinau, kodėl. Prisiminiau mat buvo toks tironas… toks Peisistratas seniai… Trumpiau sakant, pamaniau, tinka.
    “Net ir žmogus, kurį manai esant gyvulį, gali tave atvesti į kelią”. Žilius tat ištiestos rankos politika vadino, ir prašė jam nedėkoti. Laimei, aš ir nedėkojau, nesupratau, kodėl būčiau turėjęs.
    Šiaip ar taip, laiką valdė jis. Aš…aš…
                                o aš ir buvau laikas, tasai valdomas… vergas…

    “Gyvenimas ir tiktai gyvenimas, o tu, sūneli, jį ir pametei”.

    Mėgdavau linksėti galva, kad reikėtų kuo mažiau kalbėti. Disputai mane vargindavo, kadangi su protingu žmogum reikia protingai kalbėti, o norint protingai kalbėti reikia ne tik žinių, dar ir mąstyt mokėti. Tat ir vargino mane. Visą gyvenimą. Žinoma, tai, pagal žilių, tik simptomas, kažkokia tais disfunkcija tai. D I S F U N K C I J A.
    Ak! Nesvarbu, vis viena jau imiau juo pasitikėti. Jis išmintingai kalbėjo, o tai vertė mane manyti, jog Peisistratas žino geriausiai, kas man reikalinga. Stačiai imiau juo įtikėti.


    Tik tak. Tik tak. Duslėjantis “tik tak”. Viskas, rodos, ėmė nykti. Kas man darbo! Juk aš niekur, šūdas klozete, ir viskas!
    Žiliau! Žiliau!
    Žiliau...

    Naktis buvo aplankius, o diena taip ir neatėjo.



    Po kojomis jutau stamantrų pagrindą. Durys atsivėrusios. Žengiau.
    Priešais buvo iškilūs pastatai, saulė, žolė, betoninis šulinys, topoliai... Mieli paprasti dalykai.

    O aš!
    Aš ir likau stovėti. Ten pat...
    Per amžius.

          „Gyvenimą ir sapną lyginti nekvaila“.