skiemuo

Išlekia ir nudažo horizontą,
skiemuo išlementas.
Jis sulenda į tave nekramtytas,
ir dažniausiai, net nepastebėtas.
Kaip oras nusėda plaučiuose
cirkuliuoja, keičia
suformuoja naują junginį,
piramidę, tobulą tam kartui.
Nupučiama kaip kortų namelis,
naujai atėjusio.

Tas pats per tą patį,
vartai atdari, girgžda sukdamiesi
priversdami būgnelius susigūžti,
ir taip pratindami prie nejautrumo.
Paruošdami nieko tikro nematyti,
ir negirdėti.
Tapti pajungtu daiktu, mozoliu
nepriklausančiu nuo savęs,
miegančiu karste, tarp tamsos draugu,
kviečiančiu vis gilyn į urvą.
Tapti kurmiu be receptorių,
kurčiu dainininku ir sugiedot
gulbės giesmę.
Kurios negirdės net kirmėlės
nardančios kūne.
Nes ją užgoš lavina garsų,
naujai iškvėptų,
išsprogusiu veizolu pagamintu skiemenu.