Nulinė fazė

Ką matai, kai lieti stiklo rutulio burtus -

Baltus patalų kalnus po kūnu
Lengvumu - plieno dūmų drabužiais
Gaubiant jauno metalo švelnumą
Priklausau tavo suverptai jūrai
Vandenų kambariuos siuvinėtoms medūzoms
Dugno veidrodžių žvilgsniams
Švytuoklėms, atsargiai dalančioms lūpas:

Net jei skrostų, panirtų ir skęstų
Jie vistiek neturėtų manęs -
Akmenų karščio pilnu vidum
Vietoj širdis auginančių sielų
Jie galvoja - sugaus tuo tinklu,
Kuriame aš sūpuodavau vėjus,
Smilgų gentį, atodūsiais einančią
Parsinešti sesers ir pasėti
Šviežios žemės ragauti, praaugti
Sniegu odą ir kūną ir kraują,
Kad galėtų įkvėpt ir paklausti -

Ar pabusiu, supurčius tau rutulį?
Ne. Čia tik snaigėm keliauja šviesa.