Lyg nebūčiau suaugus

Origamiai ant stalo šoka tvistą
vanduo sugrįžta –
per plaštakas
į širdies ištakas.

Debesim šokinėju
cukraus vata nešina,
prisivėlus į plaukus,
kad mažiau būčiau suaugus...

Viskas sugrįžta
mėlynais dangaus trupiniais
Tavo kuprinėj.

Mano popieriniai lėktuvėliai
norų pilnais šonais –
Dievui tiesiai į kišenę..

Origamiai ant stalo vėl nerimsta,
mano vokai tyliai grimzta
į miego patalus –

skaičiuoju ten katinus
ir sagstau bučinius
į dangaus plaukus.

Lyg nebūčiau suaugus.