punktyrais

Niekada negalvojau
kiek sveria tyla
Tavo lūpų kampučiuose

tiksliai žinau-
manoji sveria
daugiau
nei galėčiau pakelti.

Punktyrais liuoksėti
- - - - - - - - - - - - -
lyg būčiau praradus
Save
ir eičiau svetimais batais.

Kai bijai nukristi prieš sekančią kliūtį.

Tada vėl nusiaunu
ir pasileidžiu basa per sniegus
priešams į glėbį - - - -

kol gelia
-
žinau, kad gyva.

Skaičiuoju galvoje iki šimto
gal šimtą kartų
kad ir vėl atsiminčiau,
kaip jaukintis karštą ugnį

- pirštais tiesiai į liepsną -

ir nieko nebejaučiu.

Ant krūtinės oro gūsiai
ir tyla

mano lūpos sustingo,
punktyrai pavirsta
tiese,

kai taip degina,
skauda
ir šalta gulėti ant sniego

bijau pripažinti
ir tikrai nežinau..

Ar gyva?