Norėčiau pabraidyt po tavo sielą

Norėčiau pabraidyt po tavo sielą,
Tarsi po jūrą nutviekstą varsų.
Pasiekti tą kraštelį mėnesienoj,
Kuris lig šiolei man nediskutuotinas tabu.

Ten slepias gražios, šiltos mano svajos,
Tarsi žuvėdros krinta į rūsčias bangas.
Tenai neabejotinai gyvenam
Kartu –visas tas dieviškas dienas.

Be abejo, tenai yra kažkas, ko niekad
Suprasti man nelemta tylint iš toli.
Surast-žūtbūt bandyčiau  meilei vietos!
Pati –net keista- to atlikti negali...

Užmesčiau tankų tinklą, bet ne žuviai,
O kad jis taip apraizgytų jausmus,
Jog tu nebesuprastum, kas jau buvo,
Ko nėr ir ko turbūt nėkart pas mus nebus.

Norėčiau pabraidyt po tavo sielą,
Nors mirksnį, nors akimirką- nors tiek.
Pasiekti tą kraštelį mėnesienoj,
Kurio jau neįmanoma šiandien pasiekt.