O palaiminta tavo ranka!
Tu išplėši saulėtekį.
Tu sustabdai akimirkas:
jos kambary ant sienos
sveikina mano dienas,
sveikina mano rytus,
mano džiaugsmus ir kančias.
Tu save dalini
su viltim spėdamas -
gal toli, gal arti
tavo rankos sušildytas
atsities, atsidus
savo žvilgsnį giedrėjantį
į paveikslą įrėmęs
mirtinai
išvargęs
žmogus...