Juodasis strazdas

Vietoje epilogo:
Mirtis... Daugeliui žmonių šis žodis sukelia baimę ir jei tik kas nors pradeda apie ją kalbėti, iškart stengiamasi pokalbį pakreipti kita linkme. Tačiau man išgirdus žodį mirtis norisi kuo daugiau apie ją sužinoti ir suprasti kodėl daugelis žmonių bijo kalbėti apie mirtį. Juk tai kasdienybė. Bet daugelis nesutinka, kad tai kasdienybė. Kodėl? Taip, gal mūsų aplinkoje ir nemiršta daug žmonių, bet pažiūrėjus į visą pasaulį... Juk kas sekundę pasaulyje miršta žmogus.
................................................................................................................................................

  Kažkada seniai, seniai, kažkur pasaulyje gyveno žmogus, kuris nebijojo mirties. Jis jos nebijojo turbūt todėl, kad nežinojo kas ji yra. Didžiausia jo gyvenimo svajonė buvo pažinti mirtį, suprasti kas ji tokia ir kodėl žmonės bijo apie ją kalbėti. Taip, jis buvo svajotojas todėl ir svajojo, nors ir žinojo jog jo svajonė niekada neišsipildys...
  Tai buvo paprasta pavasario naktis. Žmogus gulėjo lovoje ir galvojo apie mirtį. Už lango matėsi tik tamsa, o naktiniame danguje mirkčiojo žvaigždės bei kartkartėmis pro debesis švysteldavo mėnulio senelio veidas, toks baltas, baltas, išvagotas raukšlių ir visados toks pats. Žmogaus akys palengva merkėsi. Jis grimzdo į sapnų karalystę. Net pats nepajuto kaip užmigo. Miegojo ramiai lyg sotus kūdikis. Kvėpavimas buvo retas, bet įkvėpimai gilūs. Rankos buvo atmestos į šonus lyg ruošdamosios ką nors apglėbti. Tik jo veidas buvo kažkoks kitoks nei visada. Tarpais šypsodavosi, tarpais susiraukdavo. Žmogus sapnavo...
  Aplink buvo šviesu. Čiulbėjo paukščiai. Po medžius šokinėjo pūstauodegės voveraitės. Netoli nuo jo stovėjo keista asmenybė ilgu baltu apsiaustu. Žmogus dar nežinojo, bet tai buvo Dievas. Dievas atsigrežė į jį ir tarė:
- Visa tai yra tik sapnas, bet visa tai yra teisybė. Visa tai, ką aš tau pasakysiu yra gryna teisybė. Nepamiršk to. Tu trokšti žinių apie mirtį, ir todėl aš tau jų suteiksiu.
  Žmogus žiūrėjo ir netikėjo. Jis netikėjo, kad visos jo svajonės gali išsipildyti. Dievas nusivedė žmogų į medžių pavėsį, kuriame buvo stalas, dvi kėdės. Ant stalo stovėjo grafinas su tyru šaltinio vandeniu. Jie susėdo prie stalo. Stojo nejauki tyla. Jie žiūrėjo vienas į kitą – nežinojo kaip pradėti kalbą. Pirmasis prabilo žmogus, jis pasakė savo karščiausią svajonę, kurios jis niekam lig nebuvo atskleidęs, bet Dievas jam atsakė:
- Taigi aš sakiau jog žinau, kad tu trokšti žinių apie mirtį, tai aš tau jų ir suteiksiu. Klausyk manęs ir žiūrėk. Mirtis žmogui – naujo gyvenimo pradžia. Ištikrųjų miršta tik žmogaus kūnas, bet žmogaus siela būna amžinai gyva. Štai žiūrėk,- Dievas parodė į grafine esantį vaizdą,- tu matai žmogų prieš mirtį. Matai koks jis ramus? Jis jau žino, kad mirs ir su ta mintimi susitaikė. Šati jo kūnas įsitempė ir staiga atslūgo, atrodė lyg akmuo nuo kūno būtų nuslinkęs didelis svoris. Jis mirė... Manai jo gyvenimas baigtas? Ne, mirė jo kūnas, o siela gyva. Štai, pažiūrėk atidžiai, matai kaip nuo žmogaus kūno atsiskiria siela. Atrodo lyg dūmelis sklinda iš žmogaus krūtinės. Dabar ta siela pradės naują gyvenimą...
  Žmogus, troškęs žinių apie mirtį, sėdėjo apstulbęs. Jis pirmąkart savo gyvenime matė kaip atsiskiria siela nuo žmogau kūno. Dievas pasakojo toliau:
- Tu matei kaip mirė žmogus. Matei koks jis buvo ramus? Matau iš tavo akių jog nors sužinoti kodėl jis buvo toks ramus. Jis nebijojo mirties kaip ir tu. Per savo ilgą gyvenimą jis buvo daug ką nuveikęs ir žinojo jog po jo mirties jis nebus užmirštas. Jo gyvenimas nebuvo beprasmis...
- Bet kodėl daugelis žmonių taip bijo mirties ir negali atvirai apie ją kalbėti?
- Jie bijo mirti nieko nenuveikę, bijo palikti savo susikurtą gyvenimą. Štai, tu sakai, jog nebijai mirti, bet tu nebijai todėl, jog tavo gyvenimas dar nėra iki galo sukurtas, tu jau esi šį tą nuveikęs ir po tavo mirties tavęs nieks greit nepamirš.Jie negali atvirai kalbėti apie mirtį, nes vien tik išgirdus žodį mirtis juos išpila šaltas prakaitas ir jie tuojau įsivaizduoja, jog jie mirs. Jie bijo kalbėti apie mirtį kaip mažas vaikas apie netyčiomis sudaužytą daiktą...
Žmogus sėdėjo ir galvojo. Jis negalėjo suprasti iš kur ši keista asmenybė tiek žino apie mirtį ir apie jį patį. Jo galvoje sukosi įvairiausios mintys apie tai kas šis žmogus. Staiga jis pagalvojo, kad tai gali būti tik Dievas, tik jis gali žinoti apie jį, jo svajonę ir mirtį. Tuo pačiu metu Dievas pažiūrėjo į jį ir prabilo:
- Taip, aš esu Dievas. Matau tavo nustebusias akis. Tu negali to įsivaizduoti. Patikėk manim, aš esu tas kas sakausi esąs. Girdžiu tavo pasamonėje, jog tu netiki manimi. Tu turi teisę netikėti, bet tai darydamas tu labai klysti. Niekas pasaulyje daugiau nežino apie mirtį ir tau niekas nepadės įgyvendinti tavo svajonės.
Žmogus galvojo, jog tai netiesa, bet po tokių Dievo žodžių jis įsitikino, jog tai tikrai Dievas. Jis norėjo paklausti, bet Dievas pirmas prabilo:
- Tu nori paklausti kur siela keliauja kai palieka kūna?Taip? Nesistebėk. Aš skaitau kitų žmonių mintis...Mirusio žmogaus siela skrajoja aplink pasaulį ir ieško žmogaus, kuriame galėtų apsigyventi. Sielai patekus pas kitą žmogų, tas žmogus nieko nepajaučia, bet metams bėgant, atsiskleidžia sugebėjimai, kurių žmogus lig tol nėra turėjęs. Tie sugebėjimai kažkada priklausė mirusiam žmogui, o dabar priklauso gyvam. Žinoma, kartais būna, jog mirusio žmogaus sugebėjimai neatsiskleidžia, tai būna tada kai gyvojo siela yar stipresnė už mirusiojo ir ji užgožia tą sielą, neleisdama jai išsiveržti į aplinką. Tavyje taipogi yra apsigyvenusi kito žmogaus siela ir beje, ji nėra užgošta tavosios, jos reiškiasi abi kartu...
Žmogus net nebuvo pagalvojęs apie tokius dalykus ir labai nustebo. Sėdėjo apstulbęs. Nežinojo ką daryti. Kartais šypsojosi, kartais susiraukdavo, o kartais jo veidas neskleisdavo jokių emocijų. Jis norėjo paklausti vieno paskutinio klausimo į kurį tikėjosi sulauksiąs atsakymo. Kadangi Dievas skaitė jo mintis, jis žinojo ko žmogus norėjo paklausti ir tyliu bei ramiu raminančiu balsu tarė:
- Tu dar nori paklausti kiek dar laiko gyvensi. Tu nori sužinoti kada tu mirsi. Tu dar nori patirti kokia mirtim mirsi... Deja, to net aš pats nežinau... Viskas priklauso nuo tavęs. Tu pats kuriesi savo gyvenimą. Tu gali mirti bet kada. Kad ir šiandien, kad ir ryt, kad ir po šimto metų... Viskas priklauso tik nuo tavęs. Tu esi savo gyvenimo kalvis...
Žmogus suprato, jog tai tiesa. Tik jis pats lemia kada mirs ir to niekas nežino...
Staiga Jis prabudo. Už lango jau buvo šviesu. Pro užuolaidos kampelį švysčiojo neklaužada saulės spindulėlis. Buvo vėlyvas rytas. Vėlyvas pavasario rytas. Už lango girdėjosi kaip savo giemsę suokia, juodas kaip anglis,  juodasis starzdas...Žmogus pabandė atsikelti iš lovos, bet neįstengė. Visas jo kūnas buvo tarsi akmeninis, tarsi ant jo būtų buvęs uždėtas nežmoniškas svoris. Jis nežinojo kas jam darosi, bet staiga suprato... tai mirtis... Tas žmogus, kurį jam sapne rodė Dievas, buvo jis, tai jis mirė, o ne kas nors kitas... Staiga jo kūnas įsitempė, išsilenkė lanku į viršų, jo kvėpavimas padažnėjo, širdis trankėsi lyg pas paukštį pakliuvusį į nelaisvę. Tai truko tik akimirksnį... Jo kūnas atslūgo, tarsi atsikratė to nežmoniško svorio, kuris buvo užgulęs jį. Kvėpavimas sustojo, širdis nustojo plaukus. Jis mirė...