Pakratant kojas

Pro akis bėgo medžiai, šakos, vėjyje besiblaikstantys lapai, saulės ir šešelių žaismas kelionę darė šiek tiek žaismingesnę ir ramesnę. Toliau ir arčiau šmėsteldavo pavienių namų stogai, spalvoti garažai. Juos lenkė mažų kaimelių, vienkiemių  vaizdai, o juos vėl užgoždavo miško vaizdas. Visas saulės ir lapų žaismas ant kelio dangos  primindavo, kad tai saulėta ir šilta vasaros diena. Jis spusteli mygtuką ir pro prasivėrusį langą įlekia ką tik įsibėgėjusios vasaros kvapas.
-Kokia diena ir šitaip… o gal gerai, gal tai gera diena šitam…
Jis spustelėjo sankabos pedalą, įjungė aukštensę pavarą. Mašina linksmai keliavo lygiu miško keliu. Vairuotojas nenuleido akių nuo kelio, važiavo neskubėdamas, kartais apsidairydamas, bet mintimis jis buvo kitur. Pro šalį prašvilpė ir užnugaryje liko keli kelio ženklai, močiutė su dviem karvėmis ir jas lydintis katinas. Visa, regis, buvo taip puiku…
Jis pasuko galvą į keleivio vietą. Šviesių, ilgų ir truputį garbanotų plaukų panelė sedėjo pasirėmusi galvą ir taip pat stebėjo kelią, ji buvo susimąsčiusi ir todėl nematė, kad yra stebima. Jos nekamavo tos mintys. Jos akys plaukiojo kažkur tarp medžių, šakų ir tų pačių lapų. Ant jos veido žaidė saulės ir lapų bėgiojantys šešėliai, dėl jų karts nuo karto suspindėdavo jos melsvos akys, ji šiek tiek prisimerkdavo ir vėl žiūrejo į tolį. Jis jau kelis kartus buvo atsisukęs į  ją, o ji vis stebėjo bėganti kelią. Dėl to ji atrodė dar mielesnė. Jam buvo įdomu, ar ji supranta, kiek jam yra svarbi ir kaip jam gera žinoti, kad jinai ji palaiko visu šimtu procentų. Šalia sėdinti daili mergina buvo jo paguoda ir džiaugsmas. Juodo perlamutro automobilis praskriejo kelis medžiuose paskendusius namų stogus ir kelias vėl paniro į sodrios žalios spalvos lapų mišką. Protarpiais pro medžius buvo galima pamatyti giedrą ir žydrą dangų, vėliau mašina vėl pasislėpdavo miško tankmėje.
Kokia visdėlto graži diena. Dieve, jei butų jo valia, ši kelionė užsitęstų amžinai, bet kiek, kad  tik nereikėtų privažiuoti keliones tikslo. Jis ryte rjo aplink šlamančius vaizdus, kvapus ir kažkur giliai viduje džiūgavo, kad dar toli, kad dar užtruks.
-Kaip gerai, kad ne man taip…
Vis švysteldavo jam galvoje ir iškart prispausdavo kaltės jausmas, kaltės ir beviltiškumo. Ne jo čia kaltė, ne jis kaltas. Kartus jausmas gomuryje vis didėjo. Jei ne ji, jam būtų blogiau, bet ką gi padarysi, niekas nekaltas, niekas. Tramdydamas ašaras jis suspaudė vairą ir nusuko akis į langą. Šlyšktus šaltas jausmas pilve nepaleido.

-Simai…
Ji spaudė jo ranką, kiek gali spaust ta daili plaštaka ir laibi pirštai.
-Kaip tu?
-Ačiū, geriau. Truputį užsimiršau.
Jis giliai įkvėpė, atsiduso ir pasidarė lengviau.

***
Kieme stovejo kelios mašinos, prie jų ir prie namo būriavosi koks tuzinas žmonių. Simas rado laisvą vietą po obelim, paunksmėje. Užtraukė rankinį, pasiėmė kelis daiktus ir išlipo iš mašinos. Kiek paėjęs sustojo, rankinėje kažko ieškojusi merginapabėgėjo ir apsikabino jį. Stipriai prisiglaudė ir nepaleido kelias akimirkas. Atsitraukusi pasiūlė:
-Gal prieš eidami vidun parūkom,  atsigausim po kelionės.
-Gal ir gera mintis.
Truputį paieškojęs švarko kišenėje, jis išsitraukė cigarečių pakelį, padavė vieną jai kitą paėmė pats.
-Gal turi žiebtuvėlį? Savajį, turbūt, mašinoje palikau.
Neskubėdami žengė aplink medinį namą. Prie netoliese pastatytos mašinos stoviniavo nepažįstami žmonės su vaikais, praeinant linktelėjo vieni kitiems galvomis, bet iš tikrųjų vieni kitų nepažinojo. Jis giliai įkvėpė ir, trumpai prisimerkęs, mėgavosi saulės šiluma, suspaudė merginos ranką. Liko dar visa cigaretė.
Prie durų stovėjo daugiau žmonių, visi tyliai šnekučiavosi, buvo rimti ir karts nuo karto nužiūrėdavo vieni kitus. Ko gero, taip pat  nepažįstami. Atpažinę kelis savus, jie priėjo, pasisveikino. Arti buvę žmones atsisuko, su jais taip pat pasisveikino. Pagaliau priėjo prie gerai pažįstamų, burelis pasisveikino ir pajudėjo kiek toliau nuo kitų:
- Na, kas girdėt, kaip jis?
Draugai susižvalgė, jų mimikos nežadėjo nieko gero:
- Sunku pasakyti, šiaip tai nieko gero. Bet gal jūs patys nueikit  ir pažiurėkit.
Simas nesuprato tokio pasakymo, jis norejo viską išsiklausinėti, bet vaizduotė nedavė ramybės. Traukė paskutinius dūmus. Numetė cigaretę, patrynė ją koja:
- Na, gerai, pašnekėsim vėliau. – ir, praleisdamas draugę, žengė durų link.
Mergina žengė kelis žingsnius mediniais laipteliais ir  sustojo. Simas supratęs, kad mergina sustojo, pakėlė galvą ir taip pat sutriko. Pro duris, nieko nesakydamas žengė kunigas. Akies kampu nužvelgė porelę:
- Na, to dar nebuvo mano praktikoje, - tarsi jiems, tarsi sau tarė jis ir nuėjo mašinos link.
Jie dviese stovėjo ant laiptų ir, nesuprasdami, ką norėjo pasakyti kunigas, dar stebėjo, kaip jis lipa į mašiną ir išvažiuoja. Kunigui užsivedus surudijusią, seną “Volgą” ir gan greit išlėkus iš kiemo, jie atsisuko į kitus. Visi stovėjo kiek sunerimę, bet niekas neskubėjo vidun. Tarsi laukė  jų.
Sugirgždėjo senos kaimo durys, kiek pasilenkęs Simas žengė vidun. Viduje buvo  tamsiau nei lauke, bet šilta ir jauku. Kairėje kambario pusėje stovėjo senas didelis stalas, pro atidarytus langus į kambarį sklido šviesa ir vasariški garsai. Senas medinis namas buvo nesenai atrestauruotas, sienos storų rąstų, lubos juodmedžio, visa kvepėjo medžiu ir šiek tiek malkų dūmais. Jis čia pirmą kartą, todėl neskubėjo toliau, stovėjo ir dairėsi. Dėmesį išblaškkė namų šeimininkė:
- Simai, Laura! - su džiaugsmu balse priėjo ir abu apkabino. Akys buvo užverktos bet, regis, laikėsi ji tvirtai .
- Sveika. Na, kaip laikaisi?,
- Ai, va, kaip matai…
- Prie laiptų sutikau kelis savus, o kiti kur?
Šnekėti tokiomis aplinkybėmis nebuvo mėgstamiausias jo užsiėmimas.
- Kiti?  - kiek susimąstė ji. – Vaidas su  Jurga budėjo čia per naktį, tai dabar nuėjo į antrą aukštą prigulti, leido man pailsėti, - kiek patylėjus tęsė toliau, – Arūnas, Andrius, Justė, na, ir kiti sėdi lauke, Justas išvažiavo, nepamenu kur, turėtų greit grįžt. Gal dar kas nors atvažiuos, nežinau. Man ir taip jau gana.
O jūs tik dviese?
- Joo, ką tik po kelionės atvažiavom, kai tik galėjom.
Ji vėl kiek patylėjo, o tada gyvesniu balsu:
- Gal arbatos, kavos, Laura, mieloji, įkalam kavos, ką? Simai! -  Ragino ji.
- Mes matėm kunigą prie durų, prasilenkėm tiesą sakant…
- Ai, velniai jo neims, pasakė ji ir kiek pati sutriko.
Arbatinis, regis, šiomis dienomis virė pastoviai.  Mergina trumpais juodais plaukais priejo prie stalo pripylė tris poudukus, neklausdama įdrėbė cukraus ir  vos pastebimai drebančiom rankom padavė juos porelei.
- Tai paaiškink dabar kas čia vyksta, kas jam? Kokios priežastys?
Šeimininkė kiek susimąsčiusiu žvilgsniu pažiurejo į juos, tada mostelejo ranka link lovos siūlydama sėsti. Laura prisėdo, Simas, papurtęs galvą, liko stovėti.
- Priežastys? Mmm- kiek užtęsė. Na viskas prasidejo prieš porą savaičių. Atvažiavom čia atostogų. Jis kapojo malkas ir paprasčiausiai neteko sąmonės. Radom ne iš karto, aš buvau užsiėmus, ar šiaip ką veikiau. - Nervingai pasitrynė kaktą ir tęsė toliau:
- Iškvietėm greitąją, nuvežėm į ligoninę. Samonę atgavo jau greitosios pagalbos mašinoje. Darėm tyrimus na ir…
Atsivėrė gretimo kambario durys, išėjo keli iš matymo pažįstami žmonės. Simas su šeimininke žengė žingsnį kitą atgal ir praleido išeinančius. Pro atviras duris Simas pamatė dvi  lašelines,  kažkokius gyvybės palaikymo aparatus ir ligonį linksmai makaluojantį kojomis ir klausanti muzikos. Daugiau nespėjo, nes durys užsivėrė. Tačiau to pakako, kad jo veide atsirastų gana pasimetusio žmogaus išraiška. Jis klausiamai pažvelgė į šeimininkę:
- Taip, jis geros nuotaikos– Supratusi, kad taip nieko nepaaiškino, ji išgėrė gurkšnelį kavos ir tęsė toliau:
- Ne, jis nekliedi ir jam nesivaidena, kalbėdamas nenusišneka, tik atvejis jo kiek kitoks nei įprasta… - nebaigė minties ji ir tarė:
- Klausyk, nueik tu pas jį, jis tavęs laukė, manau, nerimavo, kad nesulauks.
Simo veide trumpam pasitraukė nerimas, jį pakeitė smalsumas ir dar keli neaiškūs jausmai. Jis padėjo kavos puoduką ant stalo, atsisuko į  šalia durų kabantį veidrodį. Į jį žiūrėjo aukštas, visai šviesių plaukų, liesas vaikinas. Jis pasilenkė arčiau, šviesiai pilkos akys buvo kiek paraudusios:
- Išdavikės, - sumurmėjo sau po nosim.
Tamsiai rudas švarkas atrodė gerai, kiek pasitaisė baltus marškinius. Užisegė viršutinę sagą, vėliau atsisegė. Po to  stovėjo ir žiūrėjo į save. Kiek save atsimena, niekada nesijaudindavo dėl tokių smulkmenų. Supratęs, kad be pagrindo nerimauja, atsitrauke nuo veidrodzio:
- Ai, po velnių. -Vėl sumurmėjo.
Žengė kelis žingsnius link durų. Suėmė rankeną. Atsisuko ir dar kartą pažvelgė į šeimininkę. Jauna  graži moteris  žiūrėjo kažkur pro langą, jos tamsiai mėlynose akyse buvo galima pamatyti šiokį tokį palengvėjimą.
- Aš užeisiu vėliau, jūs pabūkit dviese. - Laura laikė puodelį kavos abiem rankom ir, regis, dar norėjo šnektelti su seniai matyta drauge.
Klaktelėjo sena durų rankena, kiek sugirgždėjusios atsidarė durys. Jis žengė vidun. Uždarant duris, skersvėjo pagautos durys taip trinktelėjo, kad, ko gero, išgirdo visi esantys kambaryje. Pasijuto gana nejaukiai, kažkodėl prisiminė vieną kaprizingą merginą, kuri taip darydavo negavusi ko nori. Nors šiaip nebuvo nuotaikos, bet ta mintis jį kiek pralinksmino. Jis stovėjo kambaryje išklijuotame senais tapetais, tapetai buvo kiek pageltę ir, ko gero, tokio rašto tapetus turėjo visi šio kaimo, o nenustebtų jei ir visų kaimų žmonės. Atrodo šitas kambarys vidaus remonto išvengė. Iš karto  kairėje, prie sienos, buvo pastatyta sena medine lova. Tvarkingai paklota ji buvo kojūgaliu į jį. Ant lovos sėdėjo  jauna šviesi mergina, priešais ją, į rudą medinį stalą atsirėmęs vaikinas ir vyresnis žmogus, visi jie klausiamai žiūrėjo į triukšmo sukėlėją. Tas stalas buvo pristumtas prie sienos su langu, už stalo galo buvo  siauras bet ilgas suolas. Kažkodėl jis buvo nudažytas mėlynai. Dabar jis žiūrėjo tiesiai priešais save,  virš suolo galo buvo praviras medinis langas, o kiek dešiniau, prie metalinės ligonio lovos stovėjo lašelinė. Kambarys buvo pakankamai erdvus, pro langus į maloniai vėsų kambarį sklido vasaros šviesa ir šiluma. Tik dabar  jis pastebėjo, kad ligonis pasirėmęs alkūnėmis yra beveik atstisėdęs ir gana nuotaikingai žiūri į jį. Supratęs, kad atrodo gana kvailai, vien tik stovėdamas ir nieko nesakydamas, jis atsipeikėjo ir žengė prie ligonio:
- Jau maniau, stovėsi ten amžinai, - visai nuotaikingai ir garsiai tare ligonis. Jis atsisėdo lovoje, bet kojų nenuleido. Jie pasisveikindami apsikabino ir patapšnojo vienas kitam per petį. Ligonis tapšnojo  stipriai ir Simui pasidarė visai neaišku. Jis atsisėdo ant lovos krašto.
- Jau maniau, nesulauksiu, kur badziojais??
Į Simą žiūrėjo  išsišiepęs  stambaus sudėjimo vaikinas. Svečias tylėdamas apžiūrėjo ligonį. Kaip visada trumpai kirptas vaikinas nieko nesiskyrė nuo praeitų kartų, išskyrus tai, kad buvo labai išbalęs.
- Ei ar tu gyvas?! - Vėl linksmai sušneko ligonis. Tas žodis kiek pažadino svečią ir jis, regis, norėjo kažką sakyti, tačiau ligonis tęsė:
- Žinau, kad pasiilgai, bet dabar nesibučiuosim, ne taip supras. Ligonis linktelėjo galvą link žmonių Simui už nugaros, prie kitos lovos.
Simas  pasimetęs atsisuko į trijulę. Tik dabar atpažino ligonio pusbrolį ir šviesių plaukų pusseserę, tas vyresnis vyras, ko gero, bus jų tėvas.
- Klausyk, čia tu miršti ar aš? - Vėl kiek garsiau ir su dirbtiniu pasipiktinimu sumurmėjo ligonis.
Simas susivokė, kad dar neištarė nė žodžio. Draugo jis buvo pasiilgęs ir jau atostogų metu mintyse kartais prisimindavo, kaip nuotaikingai vienas su kitu sveikindavosi, prasivardžiuodavo seniais ir dar visaip kitaip. Netikėtai, per kelias akimirkas, mintyse prabėgo bendri pokalbiai, juokai. Visa tai kažkaip susimalė su iš kažkur atsiradusiu pasiilgimo entuziazmu,  jis prasižiojo ir gavosi taip, kad:
- Tuuu miršti, - su linksma gaida išsprūdo jam iš burnos.
Supratęs, ką pasakęs, jis visiškai sustingo, išmušė šaltas prakaitas, ir, regis, būtų visai blogai jei ne ligonis. Anas, susiėmęs už pilvo, pradėjo juoktis, juokėsi kokią pusę minutės, apsiraminęs bandė kažką pasakyti, bet vėl “pramušė” ant juoko. Galų gale, jis ištiesė pirštą ir leidosi juokais toliau. Simas pasisuko, už jo, visiškai sutrikę dėl jo atsakymo, stovėjo ligonio giminaičiai, visų veido išraiskos buvo neapsakomai įdomios. Simas nežinojo, ką dar sakyti, o gal ir nieko nereikia sakyti. Galų gale, ligonis žvengia su pasikūkčiojimais.
- Nekreipk į juos dėmesio, -  dar vis leipdamas juokais, tarė ligonis.
- Pagaliau atėjo žmogus, kuris šnekasi su manim, kaip senais gerais laikais.
Simas palaukė, kol draugas nustos juoktis ir nusivalys ašaras.
- Ne tokiais jau ir senais.
Kiek patylėjo ir tęsė:
- Gerai, senas kriene, dabar pasakok, kas, po galais, čia darosi?
Ligonis visai nusiramino,  paprastai pažiūrėjo į savo šviesų draugą ir tarė:
- Na, yra ilga pasakojimo versija ir trumpa, kadangi man nusibodo ilgoji, aš tau papasakosiu trumpąją. Iš esmės, aš nežinau, kada viskas prasidėjo, bet viską pastebėjom, kai pradėjau netekti sąmonės.
Ligonis kiek pasimuistė vietoje, susidėjo ranką ant rankos ir tęsė toliau:
- Vėliau atsisakė kojos.
- Kaip atsisakė kojos, tu nevaikštai?
- Jap, nejaučiu nieko, praktiškai iki juosmens. Tenka masažuoti ir visaip su jom žaist, bet nepadeda. Ir savo daikto nevaldžiau, nes pirmas dienas tai variau į lovą kaip mažas. Dabar vėl valdau, tai tenka varyt į sifoną. Nežinau, kas patiko labiau. -Kiek šyptelėjo ir tęsė toliau.
- Iš pradžių manėm, kad tai pagerėjimas, bet daktarai nieko gero nežada. Matai šitą? - Jis pirštu parodė į  spintelės dydžio  baltą mašiną, kuri stovėjo kitoje lovos pusėje. – Šitas aparatas turėtų palaikyti mano būvį jei atsisakytų kurie nors organai. Jei neklystu, šita lemputė užsidega jei atsisako kepenys, o šita jei nedirba inkstai, arba. Na, jei rimtai, aš jau neatsimenu, čia per daug lempučių. - Vėl nusišypsojo.
Simas  patylėjo ir paklausė:
- O šita lemputė ką reiškia?  Kur dega jau.
- Šita? Šita reiskia, kad mano pilvas neveikia, esu visiškai laimingas, bet va paskutinio kotleto suvalgyti neteks.
- Tu, tu visiškai laimingas? Varai į lovą, nejudini kojų, tavo pilve skylė su žarnele, ir pas tave yra aparatas kuris stovi, ko gero, nešiaip sau. Ir tu laimingas?, - Simas  daugiau nesijaudino dėl kalbos formalumo,  šnekėjo su draugu, kaip buvo pratę jie abu ir jau nebuvo svarbu, kaip tai atrodo iš šalies.
- Jooo, matai, čia įdomioji šito reikalo dalis. – vėl šyptelėjo ligonis.
- Matai, šita infekcija veikia ne patį kūna, o smegenis.
- Smegenis? Tai tau infekcija, kodėl niekas iškart nesakė? Nors aš ir neklausiau, na, tiek to, tęsk.
- Aha, ir taip atsitiko, kad infekcija atjungė skausmo ir blogos nuotaikos nervinius centrus, o gal labiau suaktyvino gerų jausmų centrus. – kiek pasikrapstęs galvą pratęsė, - na, neatsimenu, kas ten ką junginėja,  bet šiaip tai  nesu buvęs laimingesnis per visą savo gyvenimą. Jau savaitė kaip nejaučiu nuobodulio, skausmo, ar depresijos.
Simas žiūrejo į šnekantį draugą ir nežinojo, kaip reaguoti į ligonio šnekas, o tas toliau pylė.
- Mane pradžiugina kiekviena smulkmena, man spalvos ryškesnės, viskas taip gražu. Regis, dingus nervams, liko tik teigiami dalykai, man šiek tiek gaila, kad taip negyvenau prieš tai, bet, ai, velniai nematė. Mane visada jaudino mintis apie pomirtinį gyvenimą ir visa kita, o dabar pamatysiu kas ten ir kaip. Tik Vaidui nieko nesakyk, kai pradėjau taip šnekėt prie jo, pradėjo nervintis ir išrūko iš kambario. – Ligonis  atsiduso ir žiūrėjo į nieko nesuprantanti savo draugą.
- Žodžiu, man  viskas kaip ir gerai,  tik ta smulkmena, kad infekcija anksčiau ar vėliau išjungs smegenis ir tada jau basta. Ir pagal daktarus aš jau dvi dienos kaip vėluoju. Gerai skamba, ne?
Simui kilo daug klausimų ir juos norėjo žert vieną po kito, bet dar vis tylėjo.
Pagalvojus, vieni klausimai atrodė kvaili, kiti nereikšmingi, kiti sentimentalūs.
Tokiu metu nebuvo reikšmingų klausimų.
- O tai pala, kokia čia infekcija?
- Aii čia yra tokia, - mįslingai bando nusukt šneką besikasydamas kaklą.
- Kokia “tokia”? Ė, na, pasakyk ir aš tokios norėčiau prieš mirtį. – dabar jau abu nusišypsojo. Ligonis kiek pakraipe ūsus ir greita kalba supylė:
- Treponema pallidum.
- Ką?
- Treponema pallidum – kiek pritildytu balsu sušnibždėjo ligonis ir stipriai suspaudė lūpas, tarsi  tramdydamas juoką.
- Kaaas?!
- Blin, sakau, Treponema pallidum, - vėl pakartojo ligonis, tik šį kartą garsiau ir vėl suspaudė lūpas.
- Ką? Tu gal durnas, nemoku aš lotynų...
- Sifilis, gerai, man sifilis!!! -Suriko ligonis ir, metęs žvilgsnį į Simo užnugarį, pradėjo krizenti.
Simas net nežiūrėjo į giminaičių reakciją, jis toliau stebėjo ligonį. Jam karts nuo karto šmėsteldavo, kad visa tai tik nevykęs pokštas.
- Sifilis? Senas pezdale, kaip tu pasigavai sifilį? – prašneko jis su maža šypsena veide.
- Ką aš žinau?? Pagal daktarus pasigavau seniai, tik jis buvo ne toks, koks įprastai. Regis užsikrėčiau, bet liga neplito, o tik sėdėjo, tūnojo. Ji taip galėjo prasėdėt metus kitus, o kai pradėjo plist, kažkodėl pradėjo plist tik galvoje. Tai vat ir sėdžiu aš. - Gūžtelėjo pečiais ligonis ir toliau nuotaikingai žiūrėjo į Simą  karts nuo karto užmesdamas akį į giminaičius, kurie, regis, dar neatsigavo po naujienų.
Vėl sugirgždėjo kambario durys. Į kambarį užėjo Laura ir  šeimininkė. Simas atsistojo ir, priėjęs prie šeimininkės, pasivadino ją  toliau. Laura besišypsodama užėmė Simo vietą:
- Laura! Ouga! Puikiai atrodai, - mergina kažką atsakė ir jiedu liko šnekėtis, šnekėjosi nuotaikingai tarsi tai buvo eilinis vakarėlio dialogas. 
Simas  pažiurėjęs į merginą lėtai ištarė:
- Sifilis? Jis turi sifilį?
- Aha, - atsake mergina. - Įsivaizduoji? Oi, nežinau Simai, kiek aš pravargau per šitas dienas, - pradėjo ji plačiu lanku. - Tu net neįsivaizduoji, kaip sunku dabar su juo per šias dienas. Daktarai aiškiai pasakė savaitės daugiau netems. Ir tu supranti, kad greit išeis žmogus ir nebus jo šalia. O jis sėdi ir juokelius laido.
Jai pradėjo byrėti ašaros, ji  liovėsi šnekėti. Pasitrynė nuo ašarų sušlapusius skruostus.
- Ir supranti, kad, kaskart jam pajuokavus, tu save apgaudinėji, kad jam viskas gerai, visa tai praeina. Bet tada pasižiūri į tas  aparato lemputes, kurių vis daugėja  ir supranti, kad nieko nebus.
Mergina vėl pradėjo graudintis. Simas  ją apkabino. Bet ne todėl, kad nenorėjo jos matyt verkiančios, o labiau todėl, kad bijojo pats pratrūkti.
Jie šnekėjosi geras dešimt minučių. Keli giminaičiai užėjo į kambarį šnektelti su ligoniu, todėl Laura prisijungė prie Simo su juodaplauke šeimininke. Ten stovėdami jie  atsiskyrė nuo aplinkos ir jaukiai šnekučiavosi. Kalbos ritosi įvairiomis temomis, iš pradžių apie ligą ir paskutines minutes, valandas ar dienas skaičiuojanti draugą. Vėliau apie Simo ir Lauros atostogas, taip šneka slydo vis kitais horizontais. Taip gera buvo užsimiršti. Ligonis tuo tarpu baigė šnekėt su svečiais. Per tą laiką kambaryje prisirinko  daugiau žmonių. Ligonio būklė buvo žinoma visiems, bet jo elgesys ir demonstruojama savitvarda  ramino. Visi gana ramiai šnekučiavosi, vaišinosi arbata, kava. Simui karts nuo karto mestelėjus žvilgsnį per kambarį, atrodydavo, kad čia ramus vakarėlis, kokius anksčiau rengdavo šeimininkas. Tik už lašelinių  užkliuvęs žvilgsnis primindavo tiesą. Pro šviesų Lauros veido siluetą jis vis stebėjo mirštantį draugą. Akimis nagrinėjo jo judesius, šneką, juoką. Kažko ieškojo. Kartais atrodydavo, kad ligonis iššoks iš lovos ir pats nueis vandens. Bet jis nesikėlė, nesikėlė. Tik juokavo ir džiaugsmingaikažką aptarinėjo su pussesere.
- Simai, kaip tau sekasi su ta nauja kompanija? - visą dėmesį išblaškė šeiminkės klausimas.
- Kompanija? A taip, kompanija, na, matai, kadangi …
Jis net nepradėjo vystyti šnekos apie tą kompaniją, kai jį nutraukė kiek sucypęs ligonis. Jis cyptelėjo du kartus, išsitiesė lovoje ir akimirką ramiai pagulėjęs pradėjo purtyti kojas. Krestelėjo kartą ilgiau, nurimo. Dar kiek, vėl nurimo. Visi stovėjo kaip kuolą prariję, kažkam iškrito puodukas, kažkuri mergina laikė save už burnos. Anas vėl krestelėjo kojomis taip, tarsi jas kas tampytų viršun. Aliumininis puodelis riedėjo medinėmis grindimis, riedėjo skleisdamas visai negarsų triukšmą, kurį, ko gero, girdejo visi Ligonis dar kelis kartus karštligiškai purstelėjo galūnėmis. Puodelis atsitrenkė i Simo koją. Nevalingai jis  pažiurejo žemyn. Regis, žemė  svyravo. Jam sukasi galva, pamanė jis ir įkvėpė kiek oro. Vėl pakėlė galvą. Visi nejudėjo, kaip ir prieš akimirką. Regis visi žinojo, kad taip turės atsitikit, bet nenorėjo tuo patikėti. Ligonis  nurimo, gulėjo ramiai. Gal iš netikėtumo ar šoko, bet trumpam pasirodė, kad ligonio krūtine sujudėjo. Nepanašu, kad kas pastebėjo. Nors ne, dabar jau akivaizdžiai buvo matyti, kad ji juda. Pasigirdo keistas garsas.  Dar  kiek paprunkštęs ligonis, pratruko garsiai juoktis.
- Na, job tvaju roges, nu eik tu …!!! – pradėjo rusiškais ir visais kitais žinomais žodziais plūstis šeimininkė. Anas prunkstė ir voliojosi iš juoko lovoje, o šita plūdosi išsijuosusi.
- Na matai, Simai, - šniurkštelėjo ji nosimi, - Matai, Laura??? Ir taip jau trečią kartą. Iš pradžių jam atsistojo pamačius kažkokio draugo panelę, vėliau ta vargšą kunigą išgąsdino, o dabar …
Ji trinktelėjo durimis ir išėjo, Laura iš nuostabos atsirėmė į sieną ir liko ten. Ligonis vis kvatojo. Kambarys kaip mat atgijo, po šoko žmones pradėjo dairytis, kažkas tramdė ašaras ir pykt, kažkas atsiduso su palengvėjimu. Simas nematė kas daugiau  vyko kambaryje, jis žengė ligonio link. Anas nesiliovė kvatoti, regis, nuo juoko jam pradėjo ir pilvą skaudėti, juokėsi taip, kad kelis kartus gerai pagadino orą, o to savo samojo pagautas, iš vis užsiraudojo. Simas priėjo arčiau prie lovos,  norėjo gerokai trinktelėti ligoniui, bet net nepastebėjo, kad pats šypsosi puse veido. Ligonis vis vartėsi ir kažka sakė jam, bet dar nebuvo aisku, ką nori pasakyti.
- Aš pamaniau, kad bus juokinga … – nebaigęs sakinio, jis vėl juokėsi.
- Kas juokinga?!! – kiek piktokai, bet atlaidžiai paklausė Simas.
- Na žinai, - vis dar kukčiojo anas, - žinai tą posakį.
- Kokį posakį?
- Na tą, kur sako, kad žmogus nemiršta, o kojas pakrato, pameni? – vėl juokėsi.
- Na? - Jau suprasdamas, kur suka ligonis, paklausė Simas.
Šitas vis kvatojo ir tęsė toliau:
- Na kas vaa! Va ir pamaniau, kad niekada nemačiau, kad žmogus kojomis maltų pries mirtį – čia jis vėl neišturėjo ir pradėjo žvengti.
Simas  pažiūrėjo į savo nesveiką draugą:
- Tu ligonis…
- Pastebėjai???!!!
Regis, draugo viduje kilo keli jausmai, bet iš nevilties atsiradusį pyktį nurungė užkrečiantis juokas. Juokėsi dabar jau kartu. Nieko neliko, tik pripažint, kad iš visų nesveikų ir nepadorių juokelių, gana įprastų jų kompanijoje, šitas buvo visai vykęs. Dabar Simas juokėsi jau balsu, abu buvo gerai įraudę ir apsiašaroję.

Išėjus pro namo duris galėjai pamatyti obelį. Pora žingsnių nuo durų, kiek kairiau. Tarp jos ir namo, obels šešėlyje stovėjo stalas, padengtas klijuote. Iš abiejų pusių susėdę draugai ir pažįstami aptarinėjo savo reikalus, kiti kraipė galvas dėl ligonio elgesio. Simas vis dar stovėjo tarpdury. Norėjosi parūkyt, bet prie visų sedėt netraukė. Jis pažiūrėjo  toliau už obels. Ant  nuokalnės rūko laužo liekanos, šalia numestas rąstas tiko sėdėti. Jis paliko visus prie namo, ties keliais timptelėjo kelnes ir prisėdo. Tik dabar prisiminė, kad cigaretes paliko troboje, o Laura kažkur dingus.
- Ai, velniai nematė, - numojo ir liko žiūrėti į tolį.
Už gerų šimto metrų, leidžiantis nuokalne, stovėjo sena nenaudojama pirtis. Jos mediena pajuodavus, vietomis matėsi tarpai tarp rąstų. Durys buvo pakrypusios ir vos laikėsi, pro jas buvo matyti tamsus vidus. Jis atsikvėpė. Po nešienautą pievą lakstė šimtai bičių, vabalų ir kitokio plauko vabzdžių. Jei pakankamai atsiriboji nuo garsų, ateinančių nuo namo, tai gali išgirsti juos visus. Aplink skraidė varnėnai, o gal kiti pauksčiai, žemai praskriedavo kregždės. Viskas aplink pirtį buvo gyva ir mirgėjo įvairiomis spalvomis. Pakėlus galvą, reikėjo prisimerkti, saulė jau krypo vakaro link, bet švietė ryškiai ir kaitriai. Jis taip išsėdėjo kelias minutes, atsimerkęs toliau nagrinėjo vietovę. Namo būta ant kalvos, todėl matėsi gana nemažai. Plačios pievos, horizonto kraštuose ir kur ne kur pievoje išsibarstę krūmai ir medžiai, tik kiek toliau už pievųbuvo matyti prasidedantys miškai, o dar toliau žydras dangus. Pūstelėjo šiltas vasaros vėjas ir pakėle kelis pelenus iš rusenančio laužoJie, pakilę kiek gali, po truputį leidosi į dūzgenčią pievą.
- Rūkysi?
Simas pasuko galvą, už jo stovėjo  užsimiegojęs Vaidas. Sušukuotais plaukais atgal ir vienmarškinis jis taip pat žiūrėjo tolumon, pasikasė pilvą ir, išsitraukęs cigarečių pakelį, prisėdo šalia Simo. Jie abu užsirūkė ir kurį laiką nieko nešnekėjo, tik sedėjo ir rūkė.
- O klausyk, ką jis padarė kunigui?
Vaidas  nusijuoke:
- Aš tiksliai nežinau, bet kiek supratau, tai kunigui pradėjus duot paskutinį patepimą, ar kaip ten, anas pradėjo vaidint sceną iš egzorcisto. Krenkštė kažką nežmonišku balsu ir šnekėt bandė, na, žodžiu. – neatitraukdamas akių nuo pievos, šypsojosi.
- Tiesa, vakare jis prašė susirinkt pas jį, ne visiem. Sakė, mergas palikt kambariuose. Turbūt išgert norės. Mane kvietė, tave, dar Justas turėtų būt, gal dar kas.   
***

Pasibaigus vakarėliui, jei taip galima išsireikšti, jis sėdėjo vienas savo lovoje ir žiūrėjo pro kambario langą. Nors langas buvo kiek toliau nuo lovos, mintimis jis jau seniai klaidžiojo po pievas, laukus. Kambaryje buvo tikrai tvanku, langas pradarytas. Jam visada patiko šiltos vasaros naktys. Jis sėdėjo nejudėdamas ir laukė kol sujudės lango užuolaidėlės ir kambarį trumpam užlies gaivi vėsa. Jis žiūrėjo į lauke tvyrančią tamsą, protarpiais praslinkę debesys palikdavo lopinėlį dangaus ir išlindęs mėnulis nušviesdavo naktinę pievą. Jis jau kuris laikas stebėjo už lango lėtai ir ramiai linguojančias smilgas, akys priprato prie tamsos. Nors kambaryje buvo tamsu nors į akį durk, lango kraštai ir palangės gabalėlis buvo apšviesti iš lauko. Jis tarsi švietė vidury tamsios ir nebylios sienos. Tiesa, pasukęs galvą į kitą pusę, galėjai pamatyti visą paradą mažų lempučių, dauguma jų buvo arba žalios arba raudonos. Jei ilgiau į jas žiurėdavai, tai per apsiblaususias akis atrodydavo, kad tai tolumoje švytinčios miesto šviesos.
- Nestovėk tenai, ateik arčiau.
Tarp paliktų atvirų durų sujudėjo moters siluetas. Ji priėjo arčiau ir atsisėdo ant lovos krašto. Kuris laikas žiūrėjau į ją ir nieko nesakiau, ji taip pat nieko nesakė. Žiūrėjau į jos ilgus, juodus garbanotus plaukus, guvias linksmas akis.
- Apie ką galvoji? - paklausė ji.
- Apie tave, apie draugus. Pameni, kiek kartų vasaromis mes čia atvažiuodavom, tokiomis naktimis gerdavome vyną, nusibrukę ant ano kalno šnekėdavom kol prašvisdavo. Arba pasitiesę dekį mylėdavomės menesienoje.
Ji lėtai savo ranka užklojo manąją ir kiek suspaudė.
- Prisimenu, kai ištisą naktį gulėdavai prie manęs prisiglaudusi, aš tave laikiau apkabinęs per juosmenį ir, jei tik sujudėdavau, tu dar labiau prisispausdavai.
Tamsoje sumirksėjo dvi lemputės, viena po akimirkos užgeso, o kita pakeitė spalvą į raudoną ir liko degti.
- Ateik dabar pas mane. - Ištiesiau jai ranką.
- Tu rimtai? Dar kokį laidą nutrauksiu.
- O tu netrauk, - kiek nusijuokiau, ji pažiūrėjo ir nusišypsojusi įsitaisė greta. Padėjo savo galvą man ant krūtinės ir apkabinusi prisispaudė.
- O tu nemelavai.
- Apie ką tu?
- Rimtai ištraukei laidą.
Ji kiek įkabindama bandė pasitraukti, bet neleidau.
- Aš pajuokavau – tik šį kartą pajutau, kad jau nederėjo.
Regis ji nesupyko.
- Nejuokauk daugiau.
- Gerai – pabučiavau jai į kaktą.
- Žinai, šiandien buvo tikrai linksma, man labai patiko. Kai susirinko kambarin Vaidas, Simas, kiti. Pasijaučiau kaip senais gerais laikais. Man tikrai buvo gera juos čia matyti. Aš nežinau, ar tau pasakojau, bet buvo laikai, kai viskas buvo kiek kitaip. Aš tau nepasakojau?
- Apie Simą ir Vaidą? Na nežinau, nemažai pasakojai, bet, ko gero, yra dar kas nors. Pasakok – ji kiek pasitaisė ir vėl padėjo galvą ant krūtinės.
- Tai va, buvo laikas, tada mokiausi  antrame koledže, kai buvau dar nesusitupėjąs, o gal tik paklydęs. Ieškojau prasmės. Mes su jais leisdavom labai daug laiko. Bet man kažko trūko, būdavau su jais, bet man vis kažko negana. Todėl aš, nežiūrėdamas į save nusprendžiau, kad man su jais ne taip įdomu, nes jie nekeičia laisvalaikio ir tik geria. Tada susiklostė aplinkybės ir aš pradėjau tūsintis su kitomis kompanijomis, vakarėliai, kur anksčiau nebuvau buvęs, pažintys, įvairios merginos ir moterys. Viska atrodė taip nauja ir įdomu. Susiradau nemažai pažįstamų. Aš nenutraukiau su jais santykių, tik matydavomės retai. Ir štai atėjo toks laikas, kai tos kompanijos baigėsi, o gal jose nemačiau to, ką mačiau ankščiau. Man, kaip visada, paskambino Vaidas, pasiūlė susitikt. Žinok, atsisėdau į mašiną, vairavo Vaidas, šalia sedėjo Simas. Ir tada supratau, kad tai ir yra mano tikrieji draugai. Jiems nereikėjo būt kažkuo ypatingiems ar įdomiems. Sėdėjau gale, klausiausi jų, pats ką pasakiau ir visa tai buvo taip gerai. Neatsimenu kada dar buvau toks patenkintas ir laimingas, kad turiu šituos du. Jie kaip ir ankščiau draugiškai stūmė vienas ant kito, ir manęs nepamiršdavo– net nepastebėjau, kaip bešnekėdamas pradėjau šypsotis.
- Sedėjau šiandien ir žiūrėjau į juos. Kaip ir tada. Buvo gera diena. Nežinau, ko gero, jei būčiau ir su sveikais nervais, dabar tikrai būčiau laimingiausias „pakojnikas“. Gyvenau gerai, turiu gerus draugus. Tave.
Kažkur tolumoje sužypsėjo dar viena lemputė.
- Juk turiu tave? – apėmė keistas jausmas, toks, kuris būna bundant iš gražaus sapno, dar šiandien ji buvo su trumpais plaukais, kas ...
Ji dar stipriau mane apkabino ir laikė taip, kad nejudėčiau.
- Dar ne. Bet sutiksi, tikrai sutiksi. Aš tau pažadu.

Pabaiga.