Aš

Lyg beprotis vaikštantis sienom,
Liūdnos akys, kaip pievoje varpos.
Mano kūne, tylioj mėnesienoj,
Išryškėja uždegintos karpos.

Tarsi būčiau kažkuo pažymėtas,
Kaip paveikslas ugnim apibertas.
Negalėsiu daugiau nutylėti,
Nebuvau šiai žemei sutvertas.

Pasirišęs diržą po kaklu,
Rankoj drebančią žvakę iškėlęs
Maudaus vaško skausme.
Po manim, ras gulinčią kėdę.