Pakopa aukščiau

  Tunelis. Šviesa... Jokio skausmo.
  Karteris pramerkė akis, tikėdamasis vėl išvysti ryškias operacinės lempas. Tačiau vaizdas visai suglumino. Jis stovėjo kelių kvadratinių metrų ploto patalpoje be langų, tik su vieniškomis durimis. Juodos, akmeninės sienos. Vietomis pro plyšius veržiasi garas. Karšta...
  -Jūs miręs, pone Karteri. Miręs. – iš už nugaros pasigirdo žemas balsas. Kalbantysis akivaizdžiai mėgavosi kiekvienu žodžiu.
  Karteris atsisėdo ant šiltų juodų grindų, susiėmė galvą rankomis ir užsimerkė. Nesąmonė. Sapnas. Gal kvailas pokštas. Dar prieš kelias akimirkas jis gulėjo reanimacijoje. Chirurgas sakė, kad išsikapstys... Žingsniai. Realus, švarus garsas.
  -Ne, jūs nesapnuojate, ir tai ne pokštas.
  Karteris atsargiai pramerkė akis. Priešais stovėjo gal metro su puse aukščio storas neužauga. Jo oda (vietomis netgi žvynai) ryškiai raudona. Veidas – greičiau jau snukis. Klaikiai besišypsantis. Galvą vainikavo pora kaulinių keliasdešimties centimetru ilgio ragų.
  - Sveikas atvykęs į pragarą, pone Karteri. Ir įsikalkite tai į savo minkštą makaulę. Gana mums kvailių, pastoviai rėkaujančių, jog jie sapnuoja. Jūs gi matematikas, mokslo žmogus… Sugebate atpažinti sapną nuo realybės. – Demonas ištiesė ranką pasisveikinimui – Mano vardas Alzamonijus. Aš būsiu jūsų… Sakykime, gidas.
Karteris kvailai vėpsojo į jam ištiestą ranką.
  - Kodėl pragaras?.. Ką aš padariau?
  - Ką jūs padarėte? Pone Karteri, teisingas klausimas būtų „ko jūs nepadarėte“. Ech… Žmonės… Negi tas trenktas žydas nesugebėjo jums nieko įkalti į galvas? Nu nesvarbu. Jūs esate čia, ir nieko nebepakeisi. Šaukštai po pietų. Kelkitės. Tikrai, nėra ko jaudintis. Nuo šiol jums nebereikės dėl nieko jaudintis. Nuo jūsų niekas nebepriklauso. Kam jaudintis dėl to, ko negali pakeisti?.. – Demonas šią kalbą akivaizdžiai rėžė kokį tūkstantąjį sykį. Kiekviena intonacija atidirbta iki tobulybės.
  Karteris negrabiai atsistojo. Praėjo kelios akimirkos, kol iki smegenų atslinko suvokimas. Jis jautėsi... Kaip ne savam kūne. Tolimesnė rankų, ir apatinės kūno dalies, kiek tik leido regėjimo laukas, analizė patvirtino šią nuojautą. Kūnas žmogiškas, tačiau svetimas. Be to, nuogas.
  - Gal galėčiau gauti drabužių?
  Demonas draugiškai nusijuokė, lyg išgirdęs naiviai kvailą klausimą.
  - Negi jums neįtinka mūsų nuostabus klimatas? Pamirškite savo žemiškas tradicijas, pone Karteri. Niekam čia nerūpi jūsų išvaizda. Eime, aprodysiu... Vietą, kur jūs praleisite visą savo naująjį gyvenimą.
  Demonas priėjo prie durų ir padėjo naguotą leteną ant nežymaus įdubimo. Pasigirdo nežymus cyptelėjimas, ir durys įvažiavo į sieną. Vidun plūstelėjo šviesa ir karščio banga. Karteris susiraukė.
  - Priprasite, visi pripranta. Prašom neatsilikti.
  Karterio galvoje sukosi šimtai klausimų. Juk jis turėjo žmoną, vaikus... Tačiau atsiminimai buvo gana blankūs. Lyg gili praeitis.
  - Pala...
  - Pasikalbėsime pakeliui. Eime, laikas nestovi.
  Demonas žengė pro duris. Karteris akimirką sudvejojo. Reinkarnacija? Pomirtinis gyvenimas? Sapnas?... Vargu. Viskas atrodė taip... Realu. Sieros kvapas, šiltos akmeninės grindys. Galų gale lemputė ir automatinės durys. Aukštas technologinis lygis. Po velnių, kažkokia nesąmonė ir tiek.
  Durys vedė į terasą, nuo kurios atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas. Milžiniškas megapolis. Juodi kaip smala milžiniški pastatai, vienas su kitu sujungti tiltų tinklais. Visur šmirinėjo įvairūs skraidantys aparatai, kur ne kur kabojo reklama. Pagrindinė (iš pirmo žvilgsnio, vienintelė) statybinė medžiaga –  juodas akmuo. Pro kraujo spalvos debesis nesunkiai prasimušė ryški baltos saulės šviesa. Demonas su pasididžiavimu žvelgė į nuostabos kupiną Karterio veidą.
  - Įspūdinga?
  - Kur mes?
  Raguotasis storulis dramatišku mostu ‚apėmė‘ visą panoramą.
  - Pandemoniumas, pone Karteri, Pandemoniumas! Pragaro sostinė, didžiausias miestas. Šimtas keturiasdešimt milijonų gyventojų, neskaičiuojant robotų ir... Tokių, kaip jūs – demonas klastingai šyptelėjo – antrarūšių.
  - Antrarūšių?
  - Taip. Neslėpsiu, pone Karteri, artimiausius du šimtus metų jūsų... Gyvenimas, tarkim, bus ne rožėm klotas. Tiesą pasakius, nekenčiu rožių.
  Alzamonijus priėjo prie terasos turėkle įmontuoto terminalo ir nuspaudė kelis mygtukus.
  - Kiti „gidai“ šitaip nesistengia. Tačiau man asmeniškai ne prie širdies tas žaidimas. Dauguma tvirtina, kad toks gyvenimas geriau negu nieko, bet aš manau, kad jums turėtų būti suteikiama pasirinkimo laisvė.
  Karteriui svaigo galva... Galbūt nuo karščio. Galbūt nuo šito realistiško sapno. Demonas ištiesė leteną, suėmė už smakro ir pasižiūrėjo į akis.
  - Sukasi galva? Dažnas reiškinys po sąmonės perkėlimo. Nesijaudinkite, praeis.
  Švelniai ūždamas prie terasos prisklendė didelis pailgas, galbūt metalinis burbulas glotniu pilku paviršiumi. Šone be garso atsidarė durys. Demonas stumtelėjo Karterį į vidų. Aparato salonas minimalistinis – viso labo viena pailga sėdynė. Sienos iš vidaus permatomos. Alzamonijus įsitaisė šalia Karterio ir neatpažįstama kalba davė komandą. Durys užsidarė ir burbulas ėmė judėti.
  - Taigi, jūsų klausimai. Nesivarginkite, visus juos girdėjau šimtus kartų, tad pasistengsiu iš karto atsakyti į tai, ką galiu. Viskas gana paprasta. Jūs Žemiškajame gyvenime buvote bedievis. Nevaikščiojote į bažnyčią, nesimeldėte, trumpai tariant, netikėjote į Dievą. Argi jums niekas neaiškino, kas atsitinka, jei nevaikštai į bažnyčią? Taigi. Patenki į pragarą. Čia jūsų sąmonei suteiktas laikinas kūnas, kol atidirbsite savo dalį. Dabar mes skrendame į administracinį kompleksą, kur jus ir įkurdinsime. Buvote matematikas, tad manau nesunkiai susidorosite su administraciniu darbu. Iš karto perspėsiu: jeigu sugalvosite ką nors kvailo, kaip savižudybę, sabotažą atliekant pareigas ar pan., jūsų sąmonė tiesiog bus perkelta į kitą kūną. Dirbsite kitą darbą, su sugriežtintomis apsaugos priemonėmis. Patikėkite, pakliūti į sieros kasyklas jūs nenorite... – demonas konspiratoriškai mirktelėjo akimi.
  Karteris ėmė atbukusiu žvilgsniu klaidžioti po permatomas aparato sienas, virškindamas tai, ką išgirdo. Po kojomis plaukė urbanistinė Pandemoniumo panorama. Buvo galima aiškiai įžiūrėti ant pastatų stogų mažas demonų figurėles. Panašu, kad demonai dviejų rūšių: tokie, kaip Alzamonijus - žemi, stori ir raguoti, bei kiti – aukšti, be ragų ir su dideliais sparnais. Nesimatė nė ženklo augmenijos.
Horizonte stūksojo didelis rudas kalnas. Retkarčiais nuo jo atsiplėšdavo švieselė, šaudavo į dangų ir pradingdavo debesyse.  Alzamonijus pasekė Karterio žvilgsnį.
  - Kasyklos. Žaliava oro transportu gabenama į paskirties vietą. Pagrindiniai išgaunami resursai – siera ir obmongitas... Žemėje nesutinkamas. Beveik tobula statybinė medžiaga. Tiesa, gavybos procesas labai sudėtingas. Ir pavojingas. – paskutinis žodis nuskambėjo kaip griežtas įspėjimas. – Tikiuosi, elgsitės protingai.
Karteris skubiai linktelėjo. Kelias minutes jie skrido tyloje. Porą kartų arti prašvilpė kiti aparatai. Raudoni debesys ėmė po truputį skirstytis, pasirodė žalias mėnulis. Mintys iš lėto rikiavosi. Jis pateko į pragarą, ir čia teks atidirbti už nuodėmingą gyvenimą... Po velnių. Tikrai.
  - Kas nustato kriterijus, pagal kuriuos sielos atrenkamos į pragarą? Ir kur pakliūna tie kurie meldžiasi?
  Demonas skambiai nusijuokė.
  - Kriterijus?.. Tai buvo seniai... Negaliu daug pasakoti, pats ne viską apie žaidimą žinau. O tie, kurie pakankamai meldžiasi ir lankosi bažnyčioje, pakliūna į rojų, savaime suprantama. Pas serafimus. – Alzamonijus paskutinį žodį iškošė lyg bjaurų keiksmažodį.
  - Serafimus?
  - Taip! Tuos seilėtus teisuolius plunksnuotais sparneliais... Išsiaiškinsi vėliau, ilga istorija... Štai, mes pasiekėme savo tikslą.
Burbulas nusklendė link aukšto pastato tamsintais langais ir nusileido aikštelėje ant stogo. Be garso atsidarė durys ir demonas išstūmė Karterį laukan. Netoliese tvarkingai surikiuoti stovėjo keletas panašių skraidančių aparatų. Alzamonijus pats išsiropštė iš burbulo ir nieko nelakdamas ėmė žingsniuoti kampe stovinčio lifto link.
  - Pone Karteri, šiame pastate jūs praleisite didžiąją dalį jums likusio gyvenimo.
  - Kiek?
  - Du šimtus penkiasdešimt metų... Už gerus rezultatus terminas gali būti sutrumpintas. Jei tinginiausite, dirbsite ilgiau.
Ilgai... Labai ilgai. Penkis kartus ilgiau, nei jis gyveno Žemėje.
  - Kas bus, kai baigsiu?
    Demonas nuspaudė lifto iškvietimo mygtuką ir nusisukęs įsmeigė susimąsčiusį žvilgsnį į tolį.
    - Jūsų sąmonė bus išlaisvinta. Kas atsitinka tada, niekas nežino... Bet ateis laikas, kai visi išsiaiškinsime.
  Tyliai atsidarė lifto durys.
  - Eime, pone Karteri, mūsų laukia darbas. Egzistencines problemas panagrinėsite laisvalaikiu. Ne taip jau ir dažnai, tiesą pasakius...

* * *

  Karteris išjungė kompiuterio ekraną ir atsilošė savo krėsle ir užsisvajojusiu žvilgsniu paklaidžiojo po savo asmeninį kambariuką. Iš baldų jame tebuvo viso labo krėslas, stalas su kompiuteriu ir lova. Sienos, nors ir perdažytos balta spalva, vargiai sulaikė slogią nuotaiką. Pro plačiai atvertą vienintelį langą dvelkė šiek tiek vėsesnis naktinis oras.
  Pirmieji pora mėnesių administraciniame korpuse išvargino, tačiau jis po truputį ėmė apsiprasti. Darbas tapo monotonišku. Paprasta biurokratija, nuo ryto iki vakaro. Pastate dirbo daug tokių pačių antrarūšių. Ir ne visi iš Žemės. Demonai su jais elgėsi daugmaž humaniškai, kai kurie netgi mandagiai. Karteris greitai susirado draugų, su kurias praleisdavo didžiąją dalį laisvo laiko plepėdami apie buvusį gyvenimą, demonų civilizaciją, spėliodami apie rojų....
Demonų visuomenė nedaug kuo skyrėsi nuo žmonių visuomenės. Technologinis lygis žymiai aukštesnis, tačiau vis tiek galiojo tie patys socialiniai dėsniai... Ir priverstinis darbas. Antrarūšiai dirbo bet kokį ne ypatingai atsakingą darbą, kurio negalima patikėti kompiuteriams. O kaip jie čia atsirasdavo... Sklandė įvairūs gandai,  demonai paklausti tik pašaipiai šypsodavosi.
  Sucypė skambutis. Karteris tingai atsistojo, priėjo prie durų ir padėjo plaštaką ant skanerio. Šios cyptelėjo ir įvažiavo į sieną. Koridoriuje stovėjo Tairas – kitas naujokas antrarūšis, Žemėje gyvenęs Kalifornijoje. Jam suteikti veido bruožai šiek tiek priminė Džoną Lenoną, tad dauguma buvusių žemiečių jį vadino „bitlu“.
  - Darbą baigei? – nė kiek į Lenono nepanašus balsas visada sugadindavo įspūdį. 
  - Aha. Einam ant stogo?
  Tairas linktelėjo, ir apsisukęs patraukė neapšviestu koridoriumi laiptų į stogą link, nes tokiu paros metu liftu naudotis draudžiama. Karteris nuskubėjo iš paskos, tamsoje vos neužkliūdamas už kavos aparato. Pagrindinė priežastis, dėl kurios antrarūšiai negalėjo tarnauti ilgiau nei du šimtus penkiasdešimt metų – per tiek laiko pakrinka psichinė būklė. Siekdami atitolinti ir sušvelninti šį reiškinį, demonai stengėsi antrarūšiams skirtose patalpose sukurti šiems familiarų interjerą. Visur buvo pristatyta kavos, kolos aparatų, minkštų sofų, kilimų. Nepaisant to, kai kurie vis tiek išprotėdavo nespėję užbaigti savo dalies, ir juos siųsdavo į kasyklas. Niekas nežinojo, ką su jais ten darydavo. Ir nė kiek nenorėjo išsiaiškinti.
  - Šiąnakt turėtų matytis žvaigždės... – Viltingai nutęsė Tairas. Kaip Karteris netruko išsiaiškinti, giedras dangus pragare – retenybė. Paskutinė giedra naktis buvo prieš du mėnesius, jam tik „atvykus“.  Dabar reta proga pamatyti žvaigždes...
    Laiptais abu kopė atsargiai, laikydamiesi už turėklų. Jeigu nusiristų ir nusisuktų sprandą, nors ir netyčia, baudos gautų papildomus penkis metus. Keliolika minučių tylą trukdė tik Karterio ir Tairo žingsniai. Galų gale jie pasiekė paskutinį aukštą ir pro avarines duris išėjo ant stogo.
  Stogo aikštelė buvo gal pusės kvadratinio kilometro ploto. Sargybą einanti demonė (kaip Karteris netruko išsiaiškinti, aukšti it sparnuoti demonai – moteriškos lyties, o žemi ir stori – vyriškos) nužvelgė juos šaltu žvilgsniu ir be susidomėjimo nusisuko. Visi demonai buvo gerokai fiziškai pranašesni už antrarūšius, ir nesibodėjo tai demonstruoti. Dauguma sargų netgi nesinešiojo ginklų... Kiekvienam ir taip aišku, kad priešintis beviltiška.
Karteris su Tairu atsisėdo ant grindų ir užvertė galvas. Dangus buvo prisagstytas žvaigždžių... Karteris pasijuto gavęs smūgį. Aiškiausiai matėsi paukščių takas. Galbūt kiek kitu kampu, bet neabejotinai paukščių takas! Kažkodėl jis visą laiką galvojo, kad pragaras yra kur nors... Kitur. Kitoje dimensijoje, paraleliame pasaulyje. Tik ne toje pačioje visatoje.
  Tairas klausiamai pasižiūrėjo į išsižiojusį Karterį.
  - Nežinojai?
  - Niekad nesusiprotėjau paklausti...
  Banteris prunkštelėjo.
  - Visus mus varžo žemietiški stereotipai.
  - Kaip manai, ar įmanoma sugrįžti į žemę?
  - Nemanau... Ir nenoriu. Labiausiai trokštu pamatyti rojų.
  - Rojus – turbūt irgi planeta...
  - Galbūt. Gal ir ne. Ech... Tikriausiai niekad neišsiaiškinsime.
  Keliolika minučių jie tyloje žiūrėjo į žvaigždes. Galvoje dūzgė spiečiai minčių. Likti šioje vietoje visus du šimtus penkiasdešimt metų?... Galų gale Karteris nuleido galvą ir pažvelgė į naktinę miesto panoramą. Retas pastatas buvo apsviestas... Galbūt demonų regėjimas kitoks. Netoli administracinio komplekso lyg milžiniškas šešėlis stūksojo kubo pavidalo pastatas.
  - Kas ten, nežinai?
  - Nežinau. Girdėjau gandų, kad laboratorijos kažkokios... Teko susitikt su vienu, kuris ten valytoju padirbo. Ne žemietis. Mokėjo angliškai... Tvirtino, kad ten tobulinama teleportacijos technologija – medžiagos perkėlimas erdvėje nekintant laikui. Visi žino, kad demonai nekaip sutaria su rojaus vietiniais gyventojais – tais serafimais... Nors dabar taika, bet demonai yra demonai. Tikriausiai panaudos kaip ginklą.
  Karterio galvoje po truputį brendo plano užuomazgos. Jis atsargiai žvilgtelėjo į sargę .
  - Hmm... Žinai, jeigu yra būdas iš čia pasprukti, aš pasiryžęs bandyti. Du šimtai penkiasdešimt metų – ilgas laiko tarpas.
  - Bandyk. Daugelis pabando. Niekam nepavyksta.
  - Pabandysiu. Žinai, manau, kad radau spragą jų apsaugos tinkle. Iš savo terminalo galbūt sugebėsiu atrakinti burbulus... Kai buvau paaugliu, neretai kvailiodavau įsilaužinėdamas į mokyklos kompiuterines sistemas. Demonai net neturi jokių apsaugos priemonių. Galbūt todėl, jog patys kompiuteriais beveik nesinaudoja, ir iš antrarūšių tokio sabotažo nesitiki.
  - Sakiau, bandyk. Jei tikiesi, kad prisidėsiu, klysti.
  Karteris atsiduso. Tairas čia jau metus, ir žino gerokai daugiau... Reikia jam papasakoti viską, kad pasakytų nuomonę. Neišduos. Nėr prasmės, demonai niekad nesutrukdo nusižengti taisyklėms, vien todėl, kad kai įkliūsi, suprastum, kaip viskas beviltiška.
  - Pastebėjau, kad burbulai gali būti valdomi ne tik balso komandomis. Manau, sugebėsiu parašyti programą kuri juos atrakins ir valdymą perjungs į rankinį. Tada kaip nors išsiaiškinsiu, kaip pilotuoti, ir nuskrisiu link teleportavimo laboratorijos. Kaip filme įsmuksiu pro ventiliacijos šachtą, o ten improvizuosiu... Ką manai?
  Tairas į jį liūdnai pasižiūrėjo.
  - Tu trenktas. Tu suknistai trenktas. Net neįsivaizduoji, ką darysi... Manai, tas pastatas nesaugomas? Ką ten... Net pro šią sargę vargu ar sugebėsi prasmukti iki burbulų.
  Karteris gūžtelėjo pečiais. To ir tikėjosi.
  - Bent pabandysiu.
  - Bandyk. Tavo bėdos. Einu miegot. Labos...
  Tairas atsikėlė ir pasiražęs nusliūkino laiptinės link. Karteris  nusprendė likusią miegui skirto laiko dalį praleisti žiūrėdamas į žvaigždes. Kažkur ten per kosmoso tyrus plaukia  Žemė. Galbūt ir rojus.

* * *

  Valgykloje vingiavo nemaža eilė. Patalpos interjeras labai priminė McDonald‘s... Karteris perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos, pasikišo padėklą po pažastimi ir po truputį paskendo savo mintyse.
Programa, galinti įsilaužti į pragaro saugumo tinklą ir atrakinti burbulus per mėnesį buvo pabaigta. Beliko ją išbandyti. Planas su ventiliacijos šachtomis jau nebeatrodė toks patrauklus. Karteris kiekvieną laisvą minutę praleisdavo medžiodamas informaciją, tiek apie pragarą, tiek apie rojų. Pasirodo, kad Serafimai su demonais kariavo nuo senų laikų, ir paliaubas paskelbė tik prieš maždaug 3000 žemiškųjų metų. Buvo įgyvendintas projektas, vadinamas ‚žaidimu‘. Demonai, apie jį paklausti, nutildavo arba keisdavo pokalbio temą. Viena aišku - tai susiję su antrarūšiais.
  - Užporyt demonai puls... – pasigirdo pokalbio nuotrupa iš už nugaros. Karteris atsisuko ir įsmegė žvilgsnį į šnekantįjį. Buvęs Žemietis, vardu Antanas.
  - Iš kur žinai?
  - Aš dirbu logistikos srityje. Iš ataskaitų matyti, kad prie Pandemoniumo telkiamos oro pajėgos. Turint galvoje sklandančius gandus apie netoliese kuriamą teleportacijos technologiją... Didelių protinių gabumų nereikia.
  Karteris nusisuko. Skaisčiai įsiliepsnojo viltis. Didelėms oro pajėgoms teleportuoti akivaizdžiai reikia didelio portalo. Jeigu demonai tokį atidarys virš Pandemoniumo, bus puiki proga juo pabėgti į rojų. Šis jau beveik ranka pasiekiamas...

* * *
  Praslinko dvi ilgos vilties kupinos dienos.
  Karteris niekaip negalėjo susikaupti darbui (už jo neatlikimą grėsė nemažos baudos) ir vis neramiai žvilgčiojo pro langą. Pandemoniumo dangų temdė spiečiai karinių aparatų, būriai ginkluotų sparnuotų demonų. Artėjo lemiamam valanda. Programa – virusas buvo paruošta, šimtus kartų peržiūrėta, tikrinta,  ar neliko klaidų. Ji turi veikti iš pirmo sykio. Karteris pateks į rojų, jeigu... Labai daug ‚jeigu‘. Jeigu veiks programa. Jeigu jis apeis sargę. Jeigu jo nenumuš beskrendant į portalą. Jeigu iš vis bus toks portalas. Juo labiau,  Karteris neturėjo žalio supratimo, kas yra  rojus. Jaudulį šiek tiek gesino baimė...
  Šaižiai nuskambėjo pavojaus sirenos. Karteris pravėrė langą iškišo galvą laukan. Širdis ėmė plakti dvigubai greičiau. Kruviname danguje virš miesto aiškiai matėsi išsirikiavę karinių aparatų eskadronai. Porą minučių nieko nevyko... Galų gale pasigirdo švilpimas. Nuo kubo paivdalo pastato stogo į dangų šovė du mėlyni spinduliai ir nubrėžė gal kilometro skersmens apskritimą. Jo viduje aiškiausiai matėsi mėlynas dangus, balti debesys... Portalas, jungiantis du erdvės taškus... Karteris žinojo, kad ir žemėje atliekami tyrimai siekiant išrasti teleportaciją, tačiau kol kas tik teorinio pobūdžio... Vienas demonų eskadronas pajudėjo portalo link. Paskui jį iš eilės sekė kiti. Per pusvalandį pusė oro pajėgų pralindo po apskritimą. Iš jo pasigirdo pirmieji kovos garsai – tolimi sprogimų aidai.
  Karteris šiaip taip atsiplėšė nuo lango, susikaupė ir priėjęs prie kompiuterio drebančiomis rankomis nuspaudė mygtuką, paleidžiantį programą - virusą. Tada paskutinį kartą pažvelgė pro savo kambario langą ir pasileido pro duris laiptų į stogą link.

* * *

  Karteris atidarė avarines duris ir išėjo ant stogo. Mūšio garsai vis artėjo... Panašu, kad kova dabar vyko ne tik rojuje, bet ir pragare. Serafimai kontratakavo. Pro portalą atsitraukinėjo milžiniškas juodas demonų erdvėlaivis, apie kurį zujo keletas mažų auksinių objektų, karts nuo karto iššaunančių čiurkšlę mėlynos liepsnos. Tikriausiai serafimų pajėgos... Erdvėlaivis, didindamas greitį, nuskrido kasyklų link. Pro portalą prasiveržė spiečius auksinių aparatų ir stojo į kovą su demonių eskadronais.
  Stogo sargė letenose gniauždama juodą raketų paleidimo įrenginį primenantį ginklą nerimastingai stebėjo mūšį, tačiau pati į orą nepakilo. Karteriui kojas sukaustė baimė. Kažin, ar ji nekreips dėmesio, jei kas nors bandys nuvaryti vieną burbulą...
Vienas auksinis objektas mūšio įkarštyje nuklydo arčiau administracinio komplekso stogo ir Karteris galėjo geriau įsižiūrėti – tai buvo padaras. Tiksliau – angelas, auksiniais visą kūną dengiančiais šarvais. Iš nugaros augo didžiuliai balti sparnai, galingai drebinantys orą. Būtybę gaubė balta aura. Rankose ji laikė liepsnojantį kalaviją, kuriuo retkarčiais mostelėdavo, pasiųsdama mėlynos liepsnos gniužulą kokio demono link.
  Sargė pastebėjo serafimą ir prisitaikiusi šovė iš savo ginklo. Mėlyna liepsnos čiurkšlė milžinišku greičiu nušvilpė per orą, rėžėsi į angelą gaubiančią aurą ir išsisklaidė. Jėgos laukas. Smūgis serafimą išmušė iš pusiausvyros. Tačiau jis keliais greitais sparnų mostais suvaldė skrydį ir pasileido demonės lik, meistriškai išsisukinėdamas nuo mėlynos liepsnos salvių.
  Karteris progos nepražiopsojo ir strimgalviais pasileido artimiausio burbulo link. Durys atsidarė nuo prisilietimo. Salono viduryje švietė mėlynas holograminis rutulys – tikriausiai rankinio valdymo priemonė. Karteris atsisėdo ir atsargiai ranka perbraukė per hologramą. Burbulas staigiai pakilo į orą ir nubrėžė rankos mostą atitinkančią arką, vos nepartrenkdamas serafimo. Karteris šiaip ne taip suvaldė aparatą ir negrabiai pasuko portalo link.
  Aplinkui virė mūšis. Į pragarą prasiveržė  vienas didelis serafimų laivas ir svaidė šviečiančius užtaisus į miesto gilumą. Griaudėjo kurtinantys sprogimai. Atidaryti portalą virš miesto akivaizdžiai nebuvo gera mintis... Galbūt demonai nesitikėjo kontratakos.
  Burbulas maksimaliu greičiu lėkė portalo link. Karteris rankomis sugniaužė sėdynės kraštą ir užsimerkė. Mūšio garsai kurtino. Galų gale aparatą sudrebino smūgis. Karteris trenkėsi į sieną ir vos neprarado sąmonės. Apėmė svaigus kritimo jausmas... Akys prasimerkė. Burbulas nežmonišku greičiu krito žalios žemės link... Žalios! Aparato gale žiojėjo didelė skylė. Pamušė.
Karteris lyg užsibūręs spoksojo į žolę... Kovos triukšmo tarytum nesigirdėjo. Galų gale, smūgis. Trumpa begalinio skausmo akimirka...

* * *

  - Pone Karteri. – netoliese nuskambėjo gražus melodingas balsas.
Karteris pramerkė akis. Jis gulėjo ant senovinės lovos erdviame šviesiame kambaryje plačiais langais. Sienas puošė freskos, vaizduojančios įvairias scenas su sparnuotais angelais... Patalpos viduryje stovėjo serafimas. Veido bruožai tobuli, garbanoti plaukai – aukso spalvos... Įspūdingas kūno formas dengė ilgas baltas drabužis.
  - Kai giltinė užregistravo jūsų sąmonę, mes negalėjome patikėti. Rojuje mirė pragarui priklausantis antrarūšis.
  Karteris atsisėdo ir nužvelgė save. Kūnas truputį kitoks.
  - Čia rojus?
  Angelas sarkastiškai nusišypsojo.
  - Taip. Čia rojus. Tik neturėkite iliuzijų. Jeigu mums nebūtų įdomu, kokiu būdu jūs čia atsidūrėte, keliautumėte tiesiai į mūsų kasyklas. Tačiau dabar turite galimybe išsipirkti savo sąmonę, jei papasakosite, kaip pabėgote.
  Šalia pradėjo skambėti arfos muzika. Karteris atsiduso, ir pradėjo savo istoriją. Nebėra ko prarasti.
* * *
  Karteris baigė pasakojimą. Angelas visą laiką šypsojosi.
  - Iš tikrųjų, pone Karteri, įspūdinga. Jūs suteikėte neįkainojamų žinių apie demonų kompiuterinį saugumo tinklą ir pilnai išpirkote savo sąmonę... Galbūt sielą. Ši informacija galbūt mums neabejotinai padės sutriuškinti savo amžiną priešą. Jūs be abejo turite klausimų. Prieš jus... Paleisdamas, jaučiu pareigą atsidėkoti ir į juos atsakyti. Klauskite.
    Arfos muzika veikė raminamai. Karteris atsigulė ir užsimerkė.
  - Kas yra žaidimas?
  - Žaidimas... Pradėkime nuo pradžios. Demonai ir serafimai kariavo nuo pat to momento, kai išrado tarpžvaigždinius erdvėlaivius. Taip nelaimingai sutapo, kad abi rasės buvo daugmaž panašaus technologinio lygio. Pirminė nesantaikos priežastis jau seniai pamiršta... Tačiau galbūt ir nesvarbi – demonai ir serafimai iš prigimties negali sutarti. Likimo pokštas. Taigi.. Prieš berods tris tūkstančius žemiškų metų mes atradome jūsų planetą. Planetą, kurioje gyvena dar viena sąmoninga rasė. Būtent, sąmoninga... Ar jūs žinote, kad sąmonė – pats brangiausias dalykas Visatoje? Niekas net neįsivaizduoja, kaip ji užsimezga ir kaip miršta. Tačiau mūsų mokslo pasiekimai mus įgalino sąmonę pažaboti – ir pragare, ir rojuje buvo sukurti aparatai, vadinami „giltine“. Toks aparatas gali pagauti mirštančios būtybės sąmonę ir patalpinti ją į dirbtinį kūną. Puiki proga pakelti karo nualintą ekonomiką. Mūsų mokslininkai dirbo kelis metus, kol sugebėjo sukurti į žmogaus panašų dirbtinį kūną su smegenimis, galinčiomis talpinti sąmonę. Teliko išspręsti vieną klausimą – kaip sutarti su demonais? Jeigu mes imtume vogti žmonių sąmones ir jas naudoti priverstiniam darbui, prakeikti raguotieji paprasčiausiai ištaškytų žemę į dulkes, nes mūsų laivyno neužtektų planetos apsaugai. Taigi... Pradėjome derybas. Demonai nėra kvaili ir iškart įžvelgė pelną. Paskelbėme paliaubas.
  -Derybų metu, kaip visada, iškilo konfliktas: mūsų mokslininkai tvirtino, kad žmones galima lengvai padaryti laimingais, jeigu tik įtikinamai pateiksi jiems gražią nesąmonę – pavyzdžiui, įtikinsi, kad jei gyvesni pagal tam tikras taisykles, pateksi į rojų, amžinos palaimos vietą. Demonai tvirtino, kad mums nieko neišeitų. Šitaip atsirado „žaidimo“ projektas... Sukūrėme kompiuterius, galinčius sekti kiekvieno žmogaus sąmonę ir atitinkamai suformavome bei išpopuliarinome monoteizmą. Kompiuteriai atrūšiuoja mirusių žmonių sąmones pagal tikėjimo stiprumą ir nukreipia arba į pragarą, arba į rojų.
  - Savaime suprantama, jūs pyksite... Tačiau mums, tai beveik tobulas variantas. Pigūs darbininkai, sugebantys patys priimti sprendimus. Prieš tai bandėme kurti dirbtinį intelektą. Galingiausi mūsų kompiuteriai išvystė maždaug žiurkės sąmonės pajėgumą...
  - Dabar, bijau, jūsų planetai galas. Nes žaidimas jau šimtą metų krypsta mūsų nenaudai... Demonai, savaime suprantama, turi darbo jėgos persvarą ir susiruošė mus pulti. Mes nesnaudėme.
  Karteris atsiduso.
  - Žmonės tik resursai?
  - Taip.
  - Po velnių. Paleiskite mane.
  - Labai atsiprašau už visus nepatogumus, pone Karteri.
  Į kambarį įėjo kitas serafimas su ginklu, ir prisitaikęs iššovė Karteriui į galvą.

* * *
  Tunelis... Šviesa.
  - Sveikas atvykęs į Valhalą, pone Karteri.