Mano pilve ne mano vaikas blaškos: Mikroschemas pakeičia iš vidaus. Kažką konstruoja – gręžia, stumdo, krapštos, O būna garsiai keikias po lietaus. Aš vakarais jam sukuriu lopšinę, Kada pašėlsta trikdančiu ritmu. Kartoja sakinius begėdiškai prikimęs Po ilgo darbo naktį – traukulių. Jau bręsta laikas sąrėmių – išeis jis, Kai tarp juodų gulėsiu patalų. Baisu tik šiandien – nuteistai be teismo Išgirdus: Apeliacijai vėlu.
pirma eilutė labai paveiki.
prieštarauju Mikei Lilikei. čia ne pačiam vaike esmė, o tame, kad nuosavam kūne auga kažkas svetimo, baisaus, o pats nieko negali padaryt (nebent lopšinę paniūniuot).
stipru.
O aš manau, kad kūrinį supratau, Tikiuosi man tame padėjo ilgalaikis Autorės kūrinių sekimas ir domėjimasis jais. Ta baisioji liga yra Meilė. Elektroninė meilė ir vienašališka. O tas nvaikas tai viltis, kurios vis mažiau ir mažiau.Tokia padėtis alina,ir turi savo pagaigą. Bet ir ši tragiška. JUknet Apeliacijai pateikti nėra galimybės. na, o tie teisėjai, esame ir mes. 5
vaikas ,nes liga auga, plečiasi, bręsta, kaip kūdikis įsčiose. Ir išeina, palikdamas kūną,kur tarpo. Kur jam neapykanta? Jei ramindama ir migdydama kuriu lopšinę?
Nieko tokio -atsiprašinėti neverta,tiesiog mūsų suvokimas priklauso nuo daugel faktorių, net nuo tos minutės nuotaikos. Tiesiog aš per jautri.
Nesupratau, tikrai. Jei jūs čia apie labai rimtą ligą, kuri dažniausiai baigiasi mirtimi (juodi patalai), tai mane suklaidino svetimo vaiko metafora. Kaip ten bebuvę, tokia liga yra monstras, baisus ateivis, visa ryjantis drakonas, šėtonui prilygstantis apgavikas, bet tik ne vaikas, nesvarbu, savas ar svetimas. Nebent jūs baisiai nekenčiate vaikų (ar žmonių apskritai), jei galite juos sulyginti su visa, visas tobuliausias mikroscemas griaunančiu siaubūnu, kurio žmonija kol kas nepažabojo... jei ne šita mane gluminanti detalė, eilius be abejonės vertas geriausio įvertinimo. Labai stiprus. Atleiskite, Ema, kad nesupratau iš karto, ir nevykusiai pasišaipiau. Bet bandau paaiškinti, kodėl.
pilve ne mano vaikas blaškos:
Mikroschemas keičia iš vidaus.
konstruoja – gręžia, stumdo, krapštos,
būna garsiai keikias po lietaus.
vakarais jam sukuriu lopšinę,
Kada pašėlsta trikdančiu ritmu.
Kartoja sakinius begėdiškai prikimęs
Po ilgo darbo naktį – traukulių.
Jau bręsta laikas sąrėmių – jis eis,
Kai tarp juodų gulėsiu patalų.
Baisu šiandien – nuteistai be teismo
Apeliacijai vėlu.
O, man dar ir kaip patinka jusu eiles. Sis eilius skiriasi nuo kitu jusu darbu, bet idomi pabaiga si eiliu galima priderinti visomis situacijomis. Labai nemalonu, kai yra nepagarba is daug jaunesniu zmoniu, kurie nei metu, nei kitokios patirties neturi tik zeist kitus savo nekultura sugeba.
Baisu tik šiandien – nuteistai be teismo Išgirdus: Apeliacijai vėlu.
Man regis as supratau ka jus tuo eiliuku norejote pasakyti. Stiprybes jums. Vien pats gyvenimas neteisingas, o dar kiek aplink daug neteisingu zmoniu...