Žaidimas

[miniatiūra]


- Parodysiu, jeigu tu parodysi savo, - pasakė ji, žiūrėdama beveik niekinančiu žvilgsniu.
- Aš irgi, - žiūrėjo jis ne ką mažiau pašaipiai, - parodysiu, bet tik kai tu parodysi.
- Tu pirmas.
- Ne, tu pirma!
- Aš mergaitė, todėl turėtum būti džentelmenas.
- Kas?
- Džen... Tiek to. Traukiam burtus.
- Gerai, - nudžiugo jis, kad pagaliau ledai pajudėjo.

Jiedu traukė burtus, jam atiteko trumpesnis šiaudas. Plastmasinis...
- Aš laimėjau! – šūktelėjo ji. – Nagi...
- Palauk, - jis atrodė įsižeidęs, - o ko tu čia nusprendei, kad laimi ilgesnis?
- Ee... nežinau, - sutriko ji. – Mama man visados sako, kad laimi ilgesnis. Taigi, aš turiu ilgesnį nei tavo. Dabar rodysi?
- Na gerai... – jis ėmė sagstytis kelnes.
Jos akys suapvalėjo iš nekantrumo.

Staiga abu nuščiuvo – kažkas graibė paklodės apačią, ketindamas ją kilstelėti.
Jis skubiai užsisagstė.
- Ėgi vaikai? – sugirgždėjo senelio balsas. – Ee... taip ir galvojau. Sėdit abu, žvakė dega... Bene „parodyk, ką turiu“ žaidžiat?
- Seneli, mes...
- E-e, nieko nesakyk, žinau. Aš irgi žaidžiau, kai mažas buvau. Irgi prie žvakės tupėjau ir sakiau „parodysiu, jeigu tu parodysi“... Ee... seni geri laikai... Ir tavo močiutė tada buvo rubuila mergiotė, turėjo ką parodyti.

Antklodė nusileido, senelio šlepetės sušiugždėjo palėpės grindimis.
- Gal matėt mano senus kaliošus?
- Nematėm, seneli...
Bambėdamas panosėje, senelis nušlepsėjo į tolimiausią palėpės galą, kur pasikuitė tarp daiktų, ieškodamas ko nepametęs. Tada išėjo.

Jis kurį laiką tylėjo, žiūrėdamas į ją ir nesugalvodamas, ką pasakyti.
Ji jautėsi panašiai.

- O tu sakei, kad to dar niekas nedarė, - prisiminė jis, timptelėdamas lūpą.
- Verksnys! – nutęsė ji. – Pamanyk, senelis prieš šimtą metų į močiutę žiūrėjo... Čia nesiskaito. Mama sako, kad visa, kas yra nauja - tai tas, kas neužmiršta sena!
Jiedu kiek patylėjo.
- Arba kažkaip panašiai... – sumykė ji. – Nagi, rodyk!
- Man nebeįdomu, - pasakė jis, keldamas antklodę ir ketindamas dingti.
- Kaip tai nebeįdomu?! – beveik sušuko ji, stengdamasi sulaikyti jį už rankos. – Dar net nepradėjome!
- Bet jeigu po to tu sugalvosi tapti mano močiute? – baidėsi jis. – Na... kai aš būsiu senelis?...
- Kvailys, - pareiškė ji, - laikai jau ne tie. Mudu būsim tik vyras ir žmona, va!
- A... – jis linktelėjo, tačiau vis tiek kilstelėjo antklodę. – Tai gal aš jau...
- Ne, palauk! – ji neketino jo paleisti. – Na gerai, aš tada pirma parodysiu! Štai, matai?.. Ei, kur tu eini, sugrįžk ir pažiūrėk!..
Bet jis traukė prie durų.
- Taip nesąžininga! – sušuko ji.
Jis stabtelėjo. Nekentė, kai kaltindavo tokiais dalykais.


- Nusileidimas į Kankulo planetą po trisdešimties minučių. – Atsibudo koridoriuose sumontuoti garsiakalbiai. – Keleivius prašome nedelsiant grįžti į savo kambarius ir užtraukti užuolaidas.
Vykdomas šuns patalpinimas į būdą... Įvykdyta.
Vykdomas dujų, vandens tiekimo nutraukimas... Įvykdyta.
Visos sistemos užšaldytos ir paruoštos nusileidimui.
Kosminis namas tikrinamas nuo nenumatytų įvykių... Aptikta.
Rūsyje nustatytas vaisinių muselių šaltinis. Vykdoma patalpos sterilizacija.
Palėpėje nustatytas „parodyk, ką turiu“ žaidimas. Tėvus rekomenduoju nedelsiant parsivesti vaikus į jų kambarius.
Patikrinimas baigtas.
Kitas patikrinimas – likus dešimčiai minučių iki nusileidimo.
Dabar vienuolika valandų ir penkios minutės, viduje palaikoma +23 laipsniai pagal Celsijų temperatūra. Malonios kelionės su kosminiu namu!