Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ročesteris, 2009 kovo 1 d.

Mieloji Sara,

Atleisk, praėjusį sekmadienį neištvėrusi įsivėliau į ginčus apie psichologinę padėtį – nebaigiau pasakoti to, ką buvau pradėjusi vasario 16-tosios laiške. Esu dėl to labai susigėdusi;)
          Šiandien rašau Tau nelaukdama Tavo laiškelio, - bijau ir vėl kur nors užsikabinsiu. Taip aš čia amžiais nebaigsiu pasakoti. O juk noriu pagaliau užbaigti.

          Tai va. Kaip jau rašiau tada, pasikalbėjau su lėle ir pasiieškojau internete informacijos apie Ročesterį. Tuomet negailestingai išjungiau internetą, o taip pat ir kompiuterį. Mobilujį telefoną jau buvau išjungusi anksčiau. Susiruošiau į parduotuvę. Reikėjo šio to nusipirkti pastininkui, kurį ketinau tuojau pat pradėti.
          Šį kartą nešiojamo kompiuterio neėmiau su savimi – palikau namuose. Pasiėmiau tik Little Dorrit, - įsimečiau ją į puspalčio kišenę, kad visada būtų po ranka. Nusipirkau laimo sulčių, klevų sirupo ir keletą laimo vaisių popieriniame maišelyje. Atsargai. Ketinau nieko nevalgyti, gerti tik vandenį, sumaišytą su laimo skultimis ir klevų sirupu.
          Šiek tiek paklaidžiojusi, užsukau į elektros prekių parduotuvę ir nusipirkau neaukštą toršerą su dideliu gaubtu, puikiai imituojančiu senovinį pergamentą. Kotas buvo ne tiesus, bet su alkūne, kuri sukiojosi. Lemputę nusipirkau atskirai. Stiprią – šimtinę. Ketinau šį šviesos šaltinį naudoti kaip savo pačios akumuliatoriaus pakrovėją;) Šviesa ir šiluma mane visada pakrauna.
          Mažytis nesklandumas, (o gal tik sutapimas): toršeras buvo paskutinis. Jis stovėjo vitrinoje, ir jo gražusis gaubtas buvo keliose vietose įžūliai perlaužtas. Aišku, jis buvo taip eksponuotas, kad lūžių visiškai nesimatė.
          Aha, jis buvo sulūžęs, bet vis tiek man labai patiko. Paprašiau nuolaidos, paprašiau iškelti jį iš vitrinos, sumokėjau kortele, paėmiau už koto ir taip parsinešiau iki pat namų -  visiškai nesupakuotą. Pliką ir sulūžusiu gaubtu. Tokį, va, gatavą invalidą;)
          Kai Little Dorrit vėl pasodinau ant palangės, o toršerą pastačiau prie lovos ketindama jau tuojau ir pradėti ruošti sau didesnį kiekį gėrimo, išgirdau lyg ir kažkokį tylutėlį vidinį balsą. Įtariai pažvelgiau į Little Dorrit. Taip ir buvo – ji pakartojo klausimą. Ji klausė: jei tu išjungei kompiuterį ir telefoną, neturi kalendoriaus ir ketini ničnieko nerašyti, tai yra, jokio dienoraščio, tai kaip susioriantuosi pasaulyje? Atsakiau, kad susioriantuosiu labai paprastai. Kiekvieną vakarą, leidžiantis saulei, įmesiu į popierinį maišelį nuo vaisių po vieną degtuką.
          Little Dorrit trumpai sukikeno plonu liaunu juokeliu, lyg bijotų ką nors prižadinti. Aš net grįžtelėjau atgal. Aha. Toršero gaubtas buvo tikrai rimtai perplyšęs... Šiek tiek paremontavau jį balta siaura lipnia juostele. Buvau stropi, lyg pleistru ant žaizdų klijuočiau tvarsliavą.

          Popietę praleidau žiūrėdama į debesis. Gulėjau ant lovos, žiūrėjau pro langą, kaip ramiai ir be jokio garso debesys nuolat keičia ir keičia formas... Gal ir kažką svajojau. Nebepamenu. Visiškai nesekiau savo minčių.
          Pagaliau dangus nuo saulėlydžio žarų pasidarė raudonas su oranžiniu pakraščiu. Taip ir atėjo laikas. Persižegnojau ir įmečiau vieną degtuką į nedidelį popierinį maišelį nuo laimo vaisių. Užtraukiau užuolaidas, užžiebiau toršerą, Litle Dorrit perkėliau ant stalo, ant kompiuterio viršelio.
          Tada ėmiausi malonaus darbelio, kurį buvau sugalvojusi sau iš anksto - pradėjau perrašinėti ranka. Su savimi buvau pasiėmusi tik vieną, perrašinėjimo malonumui tinkamą, knygą – Džono Stiuarto Millo biografiją. Ji buvo pakankamai stora. Tikslaiu, labai stora.
          Viskas atrodė taip: jaukiai įsikūriau lovoje, įjungiau toršerą, pasidėjau krūvelę liniuotų lapų ant specialaus juodo padėkliuko, prispaudžiau juos laikikliu ir pradėjau perrašinėti. Ramiai ir su tylia šypsena. Eilutė po eilutės.
          Buvau jau perrašiusi visą pirmąjį lapą apie netradicinį Millo išsilavinimą, kai tyloje išgirdau prabylant Little Dorrit. Ji prakalbo viską paversdama klausimu: ar nori pasakyti, kad esi visiškai neapsibrėžusi, neturi jokio plano ir net jokio supratimo, kiek taip sėdėsi šitame kalėjime, žiūrėsi į debesis ir perrašinėsi ranka? Atsakiau, kad tikrai neturiu jokio supratimo. Ji patylėjo ir dar šio to paklausė: tai ko tu sieki?
          Man patiko, kad Little Dorrit tardo mane. Atsakydama jai, tarsi atsakau sau pačiai, sau pačiai pasiaiškinu. Ko aš siekiu? Siekiu sustabdyti savo gyvenimo upę, ir tada pasukti jos vagą kita linkme. Kokia tokia linkme, vėl paklausė Little Dorrit nežinia kodėl šiek tiek suirzusi.
          Nežinau. Pastininkausiu tol, ko pamatysiu viziją. Tada ir suprasiu viską, ką reikia suprasti, atsakiau. O kiek laiko pastininkausi? Na, kiek reikės... Gal savaitę, gal daugiau... Gal 40 dienų, pratęsė Little Dorrit pamėgdžiodama mano neapibrėžtą toną. Gal..., atsakiau ta pačia maniera, bet širdies gilumone nemaniau, kad teks taip ilgai pastininkauti. Nors... Kristui juk teko...
          Little Dorrit nutilo. Perrašinėjau tol, kol įsinorėjau miego. Buvo jau po trijų, nes trečią pradeda čiulbėti juodieji strazdai. Išjungiau toršerą ir truputį pasiklausiau užsimerkusi kaip jie gražiai čiulba. Pašnibždėjau labanakt Little Dorrit, kurią nakčiai buvau pasikišusi po  pagalve, ir užmigau.
          Tikėjausi, kad susapnuosiu ką nors svarbaus... Taip ir įvyko, kaip paskui paaiškėjo.

          Ak, mieloji Sara, jauti? Čia labai gera vietelė nutraukti pasakojimą:) Apie sapną papasakosiu kitame laiške. Ar ne? Jau ir taip prirašiau daugiau, nei buvau ketinusi.

          Bučkis;) * Iki;)

                                                                                                        Su meile
                                                                                                        Mari
2009-05-22 21:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-31 08:19
Žilis _
paprastumas visada žavi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-28 20:02
shio
įdomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-27 02:21
EyesTrueDe_Lies
PUIKUS
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-25 10:29
vinis
lengvumas lengvumas lengvumas...Pasakojimo grožis - neabejotinas. "sustabdyti savo gyvenimo upę, ir tada pasukti jos vagą kita linkme." - užduotis ar užSIduotis, kas žino
ir dar tie juodieji strazdai, laisvieji laikrodžiai, neuždaryti į gegučių būdeles ant sienos...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-25 10:18
Marija Jurg
Nesirūpink. Nesuvaikėsim. Tik nepasenk be laiko...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-24 18:32
johny rubber
tikiu suvaikesim tuoj
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-24 00:17
Marija Magdalietė
Taip romantiška, elegantiška, tas vakare (labai žydiškai) prasidedantis pasninkas... Linkiu jums pamatyti nuostabią viziją. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-23 17:29
Marija Jurg
Nežinaaaaaaaaaaai kaip įvertinti? Ane? Gaila, bet niekuo negaliu padėti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 22:54
Šnekorius
laiškas kaip laiškas iš pirmo žvilgsnio. daug pilstymo iš tuščio į kiaurą.Bet juoko turėjau daug. CItuoju: "Reikėjo šio to nusipirkti pastininkui, kurį ketinau tuojau pat pradėti." Pastninką kiekvienas lietuvis supras kaipnevykusiai parašytą paštininką. Na, tada pradėjau lau,ti kaip šia tą paštininką pradėsit. Su kuo, kokiu būdu. o gal MYkolas Archangelas kūrinukyje atsiras. TIk pabaigoje sypratau, kad pastininkas yra papraščiausias pasnikas.- susilaikymas nuo kai kurių maisto produktų it linksmybių. Sumoje
vienas nelietuviškas žodis viską apvertėaukštyn kojom. Net nežinaaaaaaaau kaip kūrinuką vertinti
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą