Skausmas

Leonas Verdanskis ilgai nemiegojo. Jo kūną vėl varstė nepakeliamas ir nemąžtantis  skausmas.  Delnuose tiesiog išaugo keistos votys, kurios plėtėsi ir pūtėsi, neleisdamos Leonui susikaupti darbui ar tiesiog atsipalaiduoti. Kadangi vyras neturėjo nei žmonos, nei kokio kito artimo žmogaus, jam teko kreiptis tik į pažįstamus, ketinant sužinoti kaip gydomi tokie negalavimai.  Nuskubėjo ir į miesto ligoninę. Aplinkiniai pateikė krūvą patarimų kaip atsikratyti prakeiktų vočių. Daktarai siūlė  negalavimų priežastį nedelsiant operuoti. Tačiau Leonas Verdanskis  gydytojų patarimais nepasinaudojo. Geriau, nutarė jis, pamėginti gydytis  žolelių, svogūnų ar sūraus vandens kompresais, tepaliukais ar tvarsčiais. Tačiau niekas nepasisekė. Votys tebeprogresavo, kol pasiekė grėsmingą dydį.  Delnus darkė kiaušinio dydžio iškilumai. Jokie veiksmingi liaudiški receptai nepagelbėjo. Auglių skleidžiamas skausmas skverbėsi ne tik į kūną, bet ir į ligonio mintis. Teko atsisakyti įvairių sumanymų, o laikinai - netgi darbo. Valdiška mašina liko garaže – Leono akcinėje bendrovėje kol kas niekas negalėjo pakeisti. Dėl to, darbo reikalai gerokai strigo.
Tačiau Viktoras buvo be galo kantrus. Kažkada jam buvo operuota sužalota koja. Tos skausmingos operacijos pėdsakai liko ir po dešimties metų. Tuomet galūnė  vos ne gangrenavo, nes tuomet delsė patys gydytojai. Dėl šitos priežasties Verdanskis neskubėjo turėti reikalų su nuolat  „užsiėmusiais“ chirurgais.  Dėl to kentė pragarišką skausmą, vildamasis, kad viskas netrukus baigsis, vos pratrūks ilgai kankinančios votys.
Prabėgo dar porą sunkių dienų, tačiau padėtis lyg tyčia nepasikeitė. Augliai tebeaugo. Galop Leonas Verdanskis visiškai nusilpo, nes labai mažai miegojo, jam dingo apetitas.  Ir kiek gi galima nesudėti bluosto ir bemaž kiauras paras kęsti pulsuojantį ir vis stiprėjantį skausmą. Netrukus iš viengungiško buto pasklisdavo  beviltiški šauksmai. Tai bylojo, kad netgi tvirtas vyro organizmas nebegalėjo ištverti...
Penktą bemiegę naktį Leonas nebepajėgė  pakilti iš lovos ir išsikviesti  „greitosios pagalbos“ – telefonas liko kitame kambaryje. Be to, žmogus jau nebūtų pajėgęs  paimti ragelio į rankas ir surinkti gyvybiškai svarbaus numerio. Dabar kankinys, įžiebęs blausią stalinės lempos lemputę, tik bukai spoksojo į palubes, galvodamas kaip ištverti dar vieną klaikią naktį.
Ta penktoji naktis  buvo nežmoniškai ilga.  Prieš akis  dar ištisos penkios valandos, kurios virto  amžinybe. Kas ir kada įvyks vėliau, ligonis tiksliai nežinojo. Tik numanė, kad  tas nemąžtantis skausmas galų gale nugalės kūną ir pasieks savo geidžiamą rezultatą vardu Mirtis. Nusiminęs Verdanskis ėmė suvokti, kad jo gyvenimas artėja į pabaigą, nes tai ne paprasta votis. Tai tikras pragaras, kuriam net tikslesnio vardo besikankinantis žmogus nesugalvojo...
Į Leono mintis ir į sapnus virtusios vizijos, prasiskverbė  mirties laukimas ir visko pabaiga.  Palengva atkaklią fizinę kovą su įsibrovusiais svetimkūniais  ėmė keisti  buki jausmai.  Tai buvo apatija viskam, net savo paties gyvybei...
Bet staiga kažkas pasikeitė!
Slinko lėtai tiksenanti eilinė valanda po vidurnakčio. Greitai dar neprašvis, nes  už lango  tamsus ir gūdus ruduo. Leonas sutinusiose rankose pajuto, kad ilgai kankinęs skausmas šiek tiek atlėgo. Dieglys keistai sutrūkčiojo prieš tai pasiekęs kulminaciją. Verdanskis, sukaupęs paskutinius  energijos likučius, pakėlė galvą nuo pagalvės. O siaube!  Iš delnų sruvo kraujas. Žaizdos akivaizdžiai buvo prakiurusios. Pro kraują pasirodė kiaušinio formos branduoliai. Kas tai, ar pūliniai, ar kokia kitokia substancija, ligonis negalėjo nuspėti. Pro odos properšas pasirodę obuolio dydžio branduoliai supleišėjo. Leonas savo akimis pamatė, kaip iš pratrūkusių kiautų lenda kirmėles primenantys padarai. Jie palengva apleido savo laikinuosius būstus. Jie, palikę trūkusias votis, nušliaužė  antklode link lovos kojūgalio, savo kelionę ženklindami kruvina šliūže.
Verdanskis vos ne paklaiko. Regis, tai ne paprastos votys,  - dingtelėjo jam staiga. Pastebėjęs, kad šliužai artinasi prie jo kojų, bloškė antklodę šalin, numesdamas tolyn ir kirminus. Audinys su parazitais šleptelėjo ant grindų. Sutvėrimai buvo stebėtinai gležni. Nukritę ant grindų  jie subliuško – gleivėti ir kraujuoti kūnai virto blizgia į šonus pasklidusia mase.
Tačiau Leonas  tą akimirką vėl pajuto atsinaujinusį skausmą.  Ligonis vaitodamas atsisėdo išpiltas šalto prakaito. Kraujas iš sudarkytų delnų vis be perstojo sunkėsi. Kaip jį sulaikyti Leonas  nežinojo, o  ir neturėjo kuo. Velnioniškai nusilpęs jis tebebuvo suglebęs lovoje, nes jėgų atsistoti visiškai neliko. Netikėtai  pūstelėjusio pro pravirą orlaidę vėjo gūsis nuo greta stovinčio stalelio  krašto nupūtė padėtą lengvą užrašų knygelę. Iš jos iškrito smulkiai prirašytas lapelis, atskriejęs ant Verdanskio pilvo.  Nusilpusios ir apsiblaususios Leono akys pastebėjo savo paties rašyseną.  Atmintyje įstrigo  kažkada parašyti žodžiai – mintys iš to lapelio – paprasčiausias dienoraščio įrašas:
„... Tą vakarą kieme radau keistus ir niekur nematytus rutulius. Manau, gal sesers vaikui pravers. Jie, pajutau, buvo karšti tarsi neseniai nuo viryklės nukelti - stipriai nudegiau delnus. Pūslės iššoko beregint... “
Tačiau visko perskaityti jis nesuspėjo. Akys merkėsi ir skaityti  buvo nebeįmanoma.  Galvoje sukosi paskutinės mintys, o ir tos pačios tarsi ne jos paties. Gal taip kalba mirtis, nelukterėjusi kol išauš rytas? – spėliojo Leonas. – Bet gal, vis dėlto, dar liko vilties?
Atsako nebuvo, nes kūną dorojo dar neregėti gyviai. Jie rangėsi ant kankinio pilvo ir tarsi stengėsi pasakyti: mes tavo šeimininkai...

1997. 03. 14, Telšiai