Senatvės marazmai arba minčių likučiai

„Ir tada ji tarė gyvenimui: laikas atverti naują              tavo puslapį ir užversti tai, kas jau perskaityta ir išgyventa. Atvertus naują tave, atversiu ir naują save. Ir man visai neįdomu prie ko tai prives: ar tai suteiks man laimės, ar nelaimės, ar nieko iš viso nepešiu. Tiesiog... “

ĮVADAS: Kartais atsitinka taip, kad tyla įsiskverbia į gyvenimą taip stipriai, kad nebelieka nieko, o tik tylėti. Nesupranti, nei iš kur tas tylėjimas atsirado, nei kiek laiko praėjo susigyvenus su tyla. Taip ir man atsitiko, nugyvenau gyvenimą kaip paukštelis narve, kuris nuolat blaškosi, bet nemąsto, kodėl jam reikia laisvės, nes galvoje skausmingai zvimbia tyla. Tiesa, šiandien – išimtis. Aš nebetyliu. Nebetyliu tik todėl, kad daugiau tokių progų neturėsiu. Skubu atlikti išpažintį --  paskutinį kartą išsirengti nuogai. Po ilgos tylos mano kalbėjimas gali būti padrikas, mintys šokinėjančios šen bei ten, bet supraskite gi... juk mokausi kalbėti iš naujo, esu senstantis vaikas...

PRADŽIA: Gal pradėsiu nuo to... ar Jums niekad (kad ir kas Jūs bebūtumėt) į galvą  nešovė mintis, kad visos Jūsų kančios, nusivylimai ar, kad ir džiaugsmai, yra niekis palyginus su tuo, ką jaučia žmonija? Aš myliu ir kankinuosi ar džiaugiuosi... na ir ką? Susumavus visus, kurie jaučiasi panašiai, ir susumavus visus, kurie jaučiasi visai kitaip negu aš, mano mintys tiesiogine ta žodžio prasme virsta į „musių zyzimą“, į bereikšmį garsą, kuris man galbūt pats svarbiausias, bet mąstant globaliai – nevertas nė skatiko... pyp, pyp, pyp, nutraukia mano mintis aparatas. Užmerkiu akis ir matau didelį dramblį. Senatvės marazmas, pagalvoju aš, o dramblys, matyt, pritaria tam ir išnyksta.

INTARPAS: Jis glosto mano žilus plaukus, laiko už rankos. Ir aš saldžiai užmiegu, pasinerdama į savo minčių likučius... o kas gi belieka?

AMŽINAS PRISIMINAS: Matau šviešų tunelį, kuris mane traukia į save. Taip noriu žengti žingsnį, bet baimė sukausto. Pradedu tirtėti, įžnybu sau, kaip vaikas... Ir tada skausmingai suvokiu... tunelio tai nebėra, šviesos irgi, tik mano vienos jausmai likę, kurie daužosi į sieną ir atsimuša atgal į mano sielą, ir, matyt, mano jausmams taip patinka šis žaidimas, kad tai tęsiasi amžinybę, o aš nebeturiu jėgų net verkti...

PERSPEKTYVA: Vieną rytą atsibudau. Ir viskas buvo kitaip.  Žadintuvas čirškė kitaip. Saulė pro užuolaidas švietė kitaip. Kambarys atrodė kitoks. Atsikėliau ir nutipenau į vonią. Pasižiūrėjau į veidrodį – ir aš atrodžiau kitaip. Galiausiai, kai kitų išeičių nebeliko, nusprendžiau susipažinti pati su savimi. PAANALIZUOKIME:

SWOT ANALIZĖ:
Stiprybės:
-- Labas.
-- Labas.
-- Nenori į svečius?
-- Kodėl gi ne?

Silpnybės:
-- Neuždaryk savęs tam rate, kuriame dabar esi. Turi atrasti savo amžinąjį šaltinį, iš kurio nuolat galėtum pasisemti.
-- Ką...?

Galimybės:
-- Tu toks nekalbus.
-- Taip.
-- Nieko tokio, juk nekalbėti susirinkome, ar ne?

Grėsmės:
-- Mylėsiu tave visą gyvenimą. Nebijok. Atsiduok man. Viską Tau suteiksiu. Tik leisk. Būk gera.
-- Užsičiaupk.


AKISTATA: Pajaučiu gilias, įsmeigtas į mane akis, pažvelgiu į jas ir stengiuos iš paskutiniųjų nusišypsoti. Mane užlieja dieviškoji ramybė... Bet aš nenoriu miegoti, noriu žvelgti į tas akis, kurios žvelgia į mane. Tačiau akių vokai neklauso ir aš tikriausiai vėl užmiegu...

AUGIMO PRADŽIA: Iš lėto atsimerkė mano pavargusios akys. Kur aš? Kūnas buvo toks išsekęs, kad atrodė niekada nebepajėgs atsikelti nuo grindų. Aš  iš lėto pasukau galvą: aplink voliojosi krūvos butelių. Nejaugi aš viena tiek sugebėjau išgerti? Bandžiau nusišypsoti, bet suskaudo galvą.  Protas beviltiškai kovojo -- stengėsi surikiuoti mintis ir įvesti tam tikrą tvarką. (Maždaug taip:
• Aš jį nudėsiu, asilas, debilas, jis mane įkalbėjo ir sugriovė man gyvenimą;
• Pati kvaiša esu, pati pasidaviau. Juk niekas nenugyvens už mane gyvenimo, o aš pati sutikau su visu šituo mėšlu;
• Bet kodėl man taip turėjo atsitikti? Nekenčiu gyvenimo. Dieve, ką man dabar daryti?;
• Reikia viską pamiršti, bet kaip?
• Bet juk nenoriu pamiršti gražiausių savo gyvenimo akimirkų... pati nežinau, ko noriu.
• Kas nors padėkite man, prašau, labai prašau. Dieve, gal tu padėsi? Žinau, kad negerai į Tave kreiptis tik tada, kai nelaimė ištinka, bet labai prašau, galiu pažadėti Tau, kad ir kas man blogo atsitiktų ateityje, niekada nebeprašysiu Tavo pagalbos, tik padėk man dabar.
• Prašau, prašau, prašau. Gelbėkite. Gelbėkite. Gelbėkite).
Mintys po truputį slopo...

ŠVIESA: -- Mama, kuo norėtum būti, kai numirsi? Aš tai labai norėčiau būti undine.
„Religijų sintezė“ – pagalvoju sau. Šių laikų teologai daro išvadas, kad visos religijos susilieja į vieną, o mano keturmetis vaikas pasako tai taip natūraliai.
-- Aš norėčiau būti medžiu, -- atsakau pati nežinodama kodėl. Pasąmonė gal?
-- O kodėl?
Šio klausimo ir tikėjausi...
-- Nes medžiai ilgai gyvena.
-- Tai gal tu vėžlys būk.
-- Nenoriu, noriu medžiu, -- laikausi vienos linijos.
-- Bet juk vėžliukai irgi ilgai gyvena.
-- Teisingai, bet aš noriu būti medžiu.
-- Jo, aš irgi nenorėčiau būti vėžliuku, aš būsiu undine, kai pateksiu į dangų.
Nuspręsta...

ŠIEK TIEK ISTORIJOS: Vaikas – neatsiejama dalis manęs, daugiau tokių nėra. Vaikas – šviesulis, laimė ir šiaip įkvėpimas. Tačiau tuo pačiu vaikas primena, kokia kažkada buvau pažeidžiama. Kaip nėščia duodavausi kovodama dėl vyriškojo (savo vaiko tėvo) dėmesio, kaip negalėdavau užmigti kiekvieną naktį, kaip smulkmenos pravirkdydavo, net kaip norėdavau nusižudyti. Jaučiausi tuo metu silpna, o dėl to kalta prieš tai, kas dar negimė, kas (kaltės jausmas) darė mane dar silpnesnę. Kas patyrė, tas žino. Vis dėlto, praėjo tas nėštumas ir gimė pasaulio stebuklas... kuris atpirko viską. Deje, paskutinis, nes kitam stebuklui nebuvo suteikta proga pamatyti šį pasaulį... O paskui jau nebesinori nieko, augini savo vieną stebuklą ir tiek...

MANOJI REALYBĖ: Aštrus skausmas veria mano kūną. Panikos jokios. Jis vis dar sėdi priešais mane.

PURVAS: Viskas sugriuvo. Nieko nebeliko. Tik griūvėsiai... Vieną dieną man buvo pasakyta:
-- Tu nesi vienintelė princesė, yra dar viena.
-- O... tikrai?
Ašaros, isterija, vėl ašaros, vėl isterija, vėl ašaros. Tada apsisprendimas:
-- Lieku su tavim, bet myliu jus abi, tiesiog suprask.
Ašaros be isterijos, ir dar ašaros be isterijos, kol palūžau. Tada galvojau, kad mirsiu. Nepadėjo netgi vaikas, stebuklėlis... ach, kokie mes egoistai. Nesitikėdama nieko, tartum išgėrus tabletę nuo praeities purvo, prisikėliau. Tik jau kitokia.

MANOJI REALYBĖ: Kažkaip medikų per daug. Kas yra? Paskutinioji? Neturiu jėgų net paklausti...

TRANSFORMACIJA: O tada, kai jau tapau kitokia, daug visokių minčių buvo. Kai tampi kitokia, vis tiek tave vis dar persekioja praeities gūdi šmėkla. Užtat, kiek naujų spalvų pamatai, negali skųstis. Todėl, jei atvirai, džiaugiuosi tapusi tuo, kuo tapau....

MANOJI TIKROJI REALYBĖ ARBA AŠ VISAI NUOGA: Užteks apsimetinėti. Niekuo aš nesergu ir jokių medikų nėra šalia. Esu vienui viena, nes tas, su kuriuo siejau visą savo gyvenimą ir kurį mylėjau be proto, pasišiukšlino, o nors mano sąmonė jam atleido ir nors jo sąmonė stengiasi iš paskutiniųjų, mano pasąmonė nesugeba jam atleisti. O tas tobulasis, kuris glostė mano žilus plaukus, viso labo yra tik angelas sargas…