Laumžirgis (pabaiga)

Kelias mišku nuo greitkelio eina vingiuotai... nėra platus, jei susitinka du automobiliai jie būtinai sustoja mėgindami manevruoti, kad prasilenktų.
Man atrodė, jog esu pamišėlis, lekiantis čia per mišką, čia kertantis žvyrkelį. Net gerai neprisimenu kaip sugebėjau susirasti po akmenimis paslėptus savo rūbus. Aprimau tik tada, kai iš krūmų iššokau į laukymę ir vakaro prieblandoje pamačiau širdžiai artimą vaizdą: aukštą tvorą, kurią su Raigardu dažydavome kiekvieną pavasarį ir visada akinančiai baltais dažais, ūkinį pastatą, jau nuo laiko kiek pakrypusį, ir nedidelį dviejų aukštų namą... Praėjus metams po mamos mirties, tėvas jį apmūrijo plytomis, o mes su įbroliu turėjome darbo apkalti cokolinę pastato dalį spaustų pjuvenų plokštėmis ir nudažyti ją ta pačia spalva kaip ir tvora...
– Namai...
Atsisukau į mišką. Tamsoje į juodą monolitą liejosi medžių kamienai. Kaip tylu, pagalvojau. Net keistai per daug. Į mintis skverbėsi nuojauta, jog kažkas čia ne taip, gamta ne tokia, ji pakitusi: tylesnė, lyg kažko bijanti, net kvapas ne visai toks, kokį buvau išlaikęs prisiminimuose. Tiesa, kvapas buvo malonus, be dulkių, prisodrintas akimis nematomos drėgmės. Įkvėpiau...
Taigi, kas nutiko besimaudant Baltajame ežere? Ne, po velnių, nenorėjau apie tai nė galvoti... Ryt iš ryto nueisiu pas Agnę, paskambinsiu į policiją ir pranešiu apie brakonieriaus kūną. Dar paskambinsiu į Zarasų rajono miškininkų draugiją ir papasakosiu jiems apie neįprastą vabzdžių elgesį, jie juk turi žmonių išmanančių entomologiją, o jei ir neturi, tai suras. Taip, būtent taip ir pasielgsiu ryt ryte...
Nesuprantama velniava. Rodos, klydau, kažkas pasikeitė ir gimtosios vietos pasitiko mane anaiptol neatvėrusios draugiško glėbio, priešingai, šiepė iltis ir kėsinosi gan atstumiančiu būdu.
Kai pastūmiau vartelius, kūną vos bepajėgiau valdyti. Jį daužė nuovargis, išsekimas, neatsiejama dalimi tapo ir patirto siaubo aidas, vis dar žaidžiantis su skoniu burnoje. Mane jau gaubė tamsa, rodos buvau pamiršęs kokia ji tirštai juoda miško teritorijoje.
Prie durų, kritau ant kelių. Pirštais ėmiau graibyti medinius prieangio laiptus... kur tos skylės? Pagaliau užčiuopiau penkias angas lentoje, įkišau į jas pirštus ir timptelėjau. Lenta lengvai pasidavė. Bent jau tai nepasikeitė, pamaniau. Slėptuvėje užčiuopiau raktus.
Ačiū Dievui.
Atrakinęs duris pamėginau uždegti šviesą. Bet likau tamsoje. Arba visame name buvo perdegusios lemputės, arba kažkas nukirpo aliuminio laidų gijas, jungiančias pastotę ir sodybą.
Velniop. Išsiaiškinsiu tai rytoj... visi darbai prasidės rytoj. Aš gyvas, nenuskendau, neuždusau nuo vabzdžių antpuolio, ištempiau tris metus kalėjime. Viskas nuo šiol bus kitaip...
Gali tuo nė neabejoti, piktdžiugiškai sukikeno pasąmonės balsas.
Nuovargis. Koks pavargęs buvau...
Nušlubavau iki lovos ir tiesiog nuvirtau.
Kažkas juda ant sienų. Ne... čia tik sapnas. Jau miegu. Juk miegu, ar ne? Tačiau tas judėjimas neramino. Kas čia? Jau pats nesupratau: kalbu garsiai, ar tik mintyse.
Buvau įsitikinęs, kad miegu ir sapnuoju, jog miegu, lyg sapnas sapne: atsikeliu ir matau kaip iš sienos, tiesiog iš tinko plokštumos išlenda milžiniškas padaras, ant jo nugaros plevėsavo ilgos ataugos, besitęsiančios per visą kambarį. Tamsa tokia tiršta, jog smulkios detalės liko užmaskuotos aklai organizuotos juodumos. Ta būtybė ne vaikščiojo, bet tarsi šokinėjo. Ji pakildavo, išsilaikydavo ore apie kelias sekundes ir lyg priartėdavo, o artėjo tik kabėdama ore. Nieko tokio.. čia sapnas. Bet siaubas tikras. Taip, bet čia sapnas. Tikras siaubas, tikrame sapne. Būtybė stovėjo ties mano lovos kojūgaliu. Ir ji krito, tiesiog virto ant manęs. Sutraiškys... ne. Tos jos ataugos išsiplėtė beveik per visą kambario perimetrą ir ji pakibo vertikaliai virš mano kūno. Uostė... siaubas kiek atlėgo. Uosto juk, o ne ėda... Ir aš ją pauosčiau. Dabar jau beveik visai nurimau: ji kvepėjo Raigardu. Ta būtybė kvepėjo kaip mano įbrolis. Ji pradėjo šlamėti. Tiksliau tos ataugos kelti raminantį šlamesį. O po to paklausė Raigardo balsu:
– Pasirūpinsi jais?
– Kuo?
– Mano broliais. Jiems reikės tavo pagalbos.
– Nežinojau, kad turi brolių.
– Neturėjau, bet greit turėsiu. Jie vystosi...
– Vystykluose?
– Ne... jie vystosi. Man laikas.
– Raigardai?
– Na?
– Tu juk miręs?
– Aš išsimezgęs, bet nemiręs, niekada nemirsiu. Turėsiu tęsinį, vis kitą... miegok, esi nuvargęs.
– Aš ir taip miegu.
Ir miegodamas vėl užmigau. O prieš užmigdamas dar mestelėjau:
– Pasirūpinsiu. 
Sapnas daugiau netrūkinėjo.

Pabudau nuo niežulio, keisto skonio burnoje, liežuvį kuteno tarpdančiuose užstrigę mašalų sparnai. Niežtėjo plikai skustą galvą, ausis. Visgi bjaurybės mane sukandžiojo kaip reikiant. Bet gyvas gulėjau savo lovoje, gulėjau ant pilvo įkniaubęs veidą į minkštą, didžiulę pagalvę. Ir šypsojausi kaip paskutinis kvailys. 
Namie. Po velnių.
Pradėjau kvatotis, vidų užliejo atsipalaidavimas, aš nesutrupėjau ir nepasidaviau, net vakarykščiai įvykiai realumu susilygino su matyto sapno prisiminimais, gal ir viena, ir kita tebuvo sapnas... Perbraukiau plaštaka per plikę. Ne, tie iškilę guzai nubrėžė aiškią ribą tarp įvykių ežere ir to ką sapnavau. Vabzdžių antpuolis buvo tikras, keistas ir sukėlė daug klaustukų, ir nė vieno atsakymo.
Apsiverčiau ant pilvo, apakino saulė, iki skausmo sumerkiau vokus. Oras jau ankstų rytą tiesiog virė nuo tvankumos.
– Velniava.
Pamėginau dar kartą atsimerkti. Pavyko, bet beveik nieko nemačiau, vaizdas tarsi traukėsi iš rūko, ryškėdamas, aiškėdamas. O kai išryškėjo, vėl visas įsitempiau ir prasižiojau, tik riksmo neišleidau... turbūt nuo klyksmo prie Baltojo ežero, buvau užkimęs. Ant kūno augantys plaukeliai atsistojo piestu, mane nupurtė...
Jėzau, bet jie gi nejuda.
Vėl pamėginau įjungti šaltas mąstymo sroves. Paklausiau savęs: ką matai? Laumžirgius, po sekundės net prisimainiau kaip jie vadinasi...
Didysis karališkasis arba Anax Imperator... taip tuos nariuotakojus vadindavo Raigardas. Mažai ištirta rūšis ir jei gerai prisimenu: įtraukta į šalies raudonąją knygą. Bet jų čia tiek, kad... ir jie negyvi?
Čia piešinys?
Atsistojau tiesiog lovoje ir apsidairiau. Siurprizai laukė ne tik pakeliui namo, bet ir pačiuose namuose. To tikėtis galėjau nedaugiau nei vakarykščio pasimaudymo atomazgos.
Sienos, lubos ir grindys buvo išpieštos, išpieštos laumžirgiais. Atrodė jie beveik kaip gyvi, buvo tokio dydžio kaip ir tikri, melsvame fone, lyg danguje, vienas prie kito, vienas prie kito, kiekvienas kambario paviršiaus centimetras buvo atiduotas skrajūnams.
Nušokau nuo lovos ir nuėjau į virtuvę. Vaizdas, sienų dekoras nesikeitė ir ten: laumžirgiai, laumžirgiai!
Tada laiptas užbėgau į palėpę ir... Anax Imperator piešiniai buvo nukloją sienas, lubas, grindis, net duris, palangę.
– Balta spalva monotoniška, jei kas leistų... nutapyčiau laumžirgių būrį. – kažkada, dažant tvorą išreiškė viltį įbrolis.
Kiek laiko prireikė Raigardui, kol pasiekė tokį reginį? Nė nenumaniau, juolab, kad piešiniai buvo velniškai realūs, juk užsimiegojęs palaikiau juos tikrais.
– Kas tau nutiko, broliuk?
Ar likęs vienas jis pamišo? Iš kišenės išsitraukiau pakabuką. Raigardas niekam ir niekada neleido jo nuimti. Niekada... priėjęs prie sienos palyginau. Nors beveik nieko neišmanau apie vabzdžius, na gal kiek daugiau nei tie kas gyvena mieste, bet piešinių prototipas buvo pakabukas, vienintelis Raigardo gyvenimo iki patekimo į mūsų šeimą, įrodymas.
– O kada tavo gimimo diena?
– Nežinau.
– Kur tavo tėvai?
– Nežinau.
– Berniuk, kaip tu patekai į miškus?
– Išplaukiau iš ežero.
Tą naktį, kai tėvas iš miško parnešė būsimą įbrolį ir bandė iš jo išplėšti bent kokios informacijos, berniukas arba nieko nežinojo, arba atsakydavo keistai, labiau vaikiškų fantazijų dėka, nei suaugusiems suprantamos tiesos žodžiais. Nieko nepasikeitė bėgant metams... Raigardo gyvenimas iki jis tapo mūsų šeimos nariu: taip ir liko paslaptimi.
Nusileidau į pirmą aukštą ir užėjau į vonią... čia sienas dengė baltų dažų sluoksnis, ne vieno laumžirgio. Nusišypsojau, jis turbūt paprasčiausiai nespėjo. Užgeso.
Pažvelgiau į veidrodį. Liečiant rankomis vabzdžių įkandimus įsivaizdavau baisesnius nei jie atrodė atspindy. Nieko gero žinoma, galvos oda išvagota skylutėmis, bet kentėti galima, o suradęs kokią kepurę galėsiu nueiti iki Agnės.   
Nusiprausęs po šaltu dušu vėl apžiūrinėjau namą. Baldų pas mus visada buvo mažai, tik patys reikalingiausi, tėvas mėgo erdvę, todėl ir pasirinko girininko profesiją. Tik lovos. Keletas kėdžių, dujinė viryklė, net šaldytuvo neturėjom. Televizorių jie nupirko kai man suėjo septyni. Bet šis sudegė prieš pat mano teismą, Raigardas iš jo korpuso padarė ėdžias stirnoms.
Viskas buvo savo vietose, tvarkinga ir neliesta.
O tai nustebino. Sodyba vidury miško... ir per du metus niekas jos neišvogė, neišdaužė langų, nepadarė landynės? Na taip, ji gan atokiai nuo kelio, bet miške visada kas nors valkiojasi, kažko ieško...
Nebuvo tik elektros lempučių, išsuktos... tiesa pasakius name nebuvo jokio elektrinio daikto. Bet, pavyzdžiui, raktai nuo ūkinio pastato kabėjo virtuvėje. Pagriebęs juos išbėgau į lauką ir nuskuodžiau prie pakrypusio į vakarinę pusę pastato. Spyna kabojo vietoje. Kiek aprūdijusi, bet kabojo. Atrakinau. Traktorius, miškovežis ir motociklas, net šienapjovė buvo nepaliesti, nesudaužyti ir atrodė veikiantys.
Nuslinkau į vidurį kiemo lėtai sukausi trijų šimtų šešiasdešimties laipsniu kampu: kiemas ir pastatai atrodė taip, lyg Raigardas juos būtų palikęs tik vakar, bet ne prieš du metus. Tvarkingai nupjauta žolė, iki blizgesio nuvalyti langai, pavasarį baltais dažais atnaujinta tvora, kreida nudažytos obelys ir kriaušės, net pastebėjau, kad senosios ir kažkada tėvo mylimiausios vyšnios šakos paremtos kartelėmis, o jų spalva šviesiai geltona. Jei Raigardas pasirūpino vyšnia prieš pat savo mirtį, šios privalėjo apsitraukti juoduma, bet...
Agnė?
Išsidrėbiau žolėje ir padėkojau jai... tikėjau, jog ji rūpinosi sodyba, gal net liepė vienam iš savo darbininkų nuolatos ją prižiūrėti.

Miškas, kuriame gyvenu, groteskiškas savo dydžiu, žalias labirintas tiems kas nesigaudo: kur šiaurė, pietūs, rytai ar vakarai. Jame tyvuliuoja net keturi ežerai, o milžiniškuose pelkynuose pilna žalčių, driežų ir ne kartą teko matyti priešiškai nusiteikusią angį. Iš vienos girios pusės eina duobėtas kelias, senas ir apleistas, kuriuo aš važiavau nuo Ignalinos, su dar keliais į sodus traukiančiais bendrakeleiviais. Tarp kelio ir sodybos, beveik per vidurį – Baltasis ežeras. Vienas šalčiausių ežerų visoje šalyje, dėl povandeninių šaltinių, dėl to mano mylimiausias nuo saulės perkaitusio oro metu. Bet prie jo retai kada pamatysi poilsiautojų, tik žvejai, bet ir jie nedažni svečiai Baltojo pakrantėse.
Priešingoje pusėje iki pat judraus greitkelio, stačiai nuo sodybos, vien pelkės klampūs akivarai. O už greitkelio ežeras, didelis ir vasarą apsėstas turistų. Agnė gyveno prie pat greitkelio. Jos ir mano sodybą skyrė beveik keturi kilometrai miško ir pelkyno. Kiek prisimenu, tai tėvui ir kitiems girininkams prireikė beveik penkių metų, kol per patį pelkės vidurį išretino priešgaisrinę liniją. Kiekvienas miškas tokių turi po kelias, kad gaisro atveju būtų įmanoma malšinti ugnį, pasiekti girios vidurį automobiliais, dėl to iškertama nemažai medžių... bet kita vertus tai daroma saugumo sumetimais.
Ėjau linija ir vis svarsčiau, ką sakysiu policijai. Visgi, kalėjime pareigūnams išsiugdžiau šiokią tokią antipatiją. Natūralus pokytis. Nieko negali padaryti, kai sėdi teritorijoje iš kurios negali pasitraukti ir tave akylai stebi, saugo. Gan bjauru. Įtampa neatslūgsta ir miego metu. O jei kol kas patylėsiu?
Pirmą paskaitysiu laikraščius, pasidomėsiu dingusiais asmenimis. Aš juk buvęs kalinys. Noras pailsėti nuo bendravimo su teisėsauga rungė norą tapti pavyzdingu ir doru piliečiu. O, be to, neabejojau, kad brakonieriaus šeima žino kur šis vykdė nusikaltimą ir jam nepasirodžius namie, lengvai patys nurodys teisingą kryptį paieškos grupei.
O dėl entomologų?
Čia dar vienas didelis klaustukas. Kas jei jie pamatys namo vidines sienas? Vėlgi: buvęs kalinys, namų dekoras – viskas atrodė daugiau nei keistai, lyg apsėdimas, ar paranoja. Nesinorėjo apylinkėse garsėti kaip pamišėliui, jau ir taip turėjau pašlijusią reputaciją, teistumo šleifą.
Po velnių. Šia tau, kad nori. Gal vakare dar kartą nueiti prie Baltojo ir jei vabzdžiai elgsis taip beprotiškai kaip vakar... tik tada susisiekti su specialistais?
Tiesa, namo sienas puošė retų laumžirgių atvaizdai, o prie ežero jų nepastebėjau (ir tuos nariuotakojus nutapiau ne aš). Ten buvo daugiausia mašalai, uodai, musės, bet nė vieno laumžirgio. O jų lervos? Taip, lervų buvo, laumžirgių lervomis tarsi kas nusėjo meldų stiebus, nuo viršaus iki apačios. Ir čia išdygo dar vienas klausimas: laumžirgių lervos lūkuriuojančios esminės metamorfozės, gyvena tik truputi nuo vandens arba net po vandeniu, bet niekad jų nepamatysi taip aukštai ir ... ir jos yra plėšrios kitų vabzdžių atžvilgiu, ėda net nedidelius buožgalvius. 

Agnė stovėjo namo tarpdury. Pikta it išgąsdinta širšė. Po galais, gal turėčiau pasakyti bent jau atsiprašau ar atleisk? Ne. Tokios kvailos frazės jai tik sukeltų dar didesnį pykčio priepuolį. Prikandau lūpą ir pažvelgiau į lentpjūvę: pasiraitoję rankoves ten plušo stambūs vyrai, klaikiai džeržgė gaterio ašmenys, ore sklandė pjuvenos ir dulkės.
– Kaip verslas?
– Sumautas kvailys! Per tris metus nė žodžio... nekenčiu.
– Agne. Jau per teismą sakiau: nelankyk ir nelauk manęs. Trisdešimt šeši mėnesiai tai ištisas gyvenimas. Kam širdį dabar draskyt? Praeitis tokia, kokia ji yra ar buvo. Gal nederėtų šiauštis?
– Šunsnukis.
Ji nusileido ant kelių ir užsidengė akis. Ką gi, pykti ji niekada nemokėjo. O jei susierzindavo, tai netrukus juokdavosi ir šypsodavosi. Buvau pasiilgęs Agnės. Taip pasiilgęs, kad kūnu traškėjo malonūs virpesiai, tik matant ją, tik išgirdus jos balsą. Lūpą perkandau iki kraujo. Nesitikėjau tokių emocijų, nei iš savo, nei iš jos pusės. Paprasčiausiai nežinojau nei ką pasakyti, nei kaip elgtis toliau. Įtariau, jog suluošinau jos ramų gyvenimą, timptelėjau stygas, kuriomis jokiai moteriai nevalia groti dainų, jei ši yra brangumo ir artumo simbolis tavo paties širdyje.
O Agnė ilgą laiką man reiškė tiek daug, kad dienos šalia jos tirpdavo, nykdavo, laiko neužtekdavo, kiekvienas apkabinimas rodėsi per trumpas, bučinys ne iki galo ištemptas, prisilietimai ir glamonės praskriedavo šviesos greičiu ir likdavau paliktas anapus ilgesio, anapus jos kūno šilumos.
Ji susitvardė, nubraukė ašaras, nutaisė įžeistos mergaitės miną ir paklausė:
– Ko atėjai?
– Nežinau... – traukinėjau pečiais. – Juk vis tiek susitiktume? Kam dar galėčiau parduoti geriausią savo medieną? O dar... po velnių, tikrai tavęs pasiilgau. Neturiu jokių vilčių, net nesvajoju, bet privalėjau tau tai pasakyti. Ir aišku: ačiū, kad rūpinaisi mano sodyba...
Ji suraukė antakius.
– Aš nesirūpinau ja. Kartą net padegti buvau sumaniusi. Bet drąsos pritrūko...
Jai tikrai negera. Kaip ir man... taip neturėtų būti. Ir dėl ko? Dėl sumauto mano gobšumo? O dabar štai tokia kvaila scena, kad nors į žemę lysk ir nesirodyk niekada daugiau dienos šviesoje. 
– Nekenčiu tavęs, Valentai. Nekenčiu nuo tada, kai įkliuvai...
– Suprantu.
– Ką supranti? Tu nieko nesupranti? Esi toks vyras ir drebi prieš moterį... Baisiau nei už grotų, ar ne? Tu bijai net apkabinti mane.
– Taip.
– Bailys ir šunsnukis.
Tačiau ties paskutiniu epiteto skiemeniu ji nesusitvardė ir šyptelėjo.

Daugiau buvo bučinių ir lytėjimo, nei paties pasimylėjimo. Ji kartais pravirkdavo, aš lūpomis surinkdavau ašaras ir spausdavau ją prie savęs.
– Ar ten baisu? – paklausė gulėdama virš manęs, taip tyliai, kad vos išgirdau.
– Yra toks nuvalkiotas posakis: šuo ir kariamas pripranta. Ten panašus gyvenimas kaip ir laisvėje, tačiau suspaustas į labai mažą erdvę. Todėl kiekvieno silpnybės matosi kaip ant delno ir pilna norinčių jomis pasinaudoti. Atrodo, kad atsikratai visko, kas nereikalinga, lieki apnuogintas, kaip pirmykštėje visuomenėje, daugiausia gali pasikliauti pačiu savimi ir savo fizine jėga. O šiaip, galvoju, jog žmonių ydos vienodos visur: tiek čia, tiek už grotų.
– Kartą nubudau ir laikraštyje perskaičiau antraštę... apie nužudymą jūsų kalėjime. Neskaičiau paties straipsnio. Negalėjau. Baisu buvo.
– Taip, vyksta bjaurūs dalykai už grotų, bet laisvėje jų nemažiau. Agne, tu pasunkėjai.
– Ak tu, kiaule!
Buvo panašu į senas dienas. Žaidėme lyg tie trys metai kažkur ištirpo. Agnės šiluma tiesiog skverbėsi į mane. Negalėjau jos nepriimti. Ir nenorėjau išleisti...

Lentpjūvė jau buvo nutilusi prieš kelias valandas ir mudu tiesiog glaudėmės ant suoliuko, kurį pats kažkada sukaliau. Pagaliau ryžausi klausimui, kurį suformuluoti stengiausi visą vakarą. Nesinorėjo atrodyti truputi trenktu:
– Ar Raigardas tau neatrodė keistas? Kalbu apie paskutines jo dienas.
– Tavo brolis man visada atrodė susimąstęs ir kažkur toli nuo viso pasaulio. Tie trumpi jo sakiniai ir sugebėjimas būti nepastebimu... Raigardas neatitiko standartų. Žmogus toks kaip jis, lyg vėjas, gali jausti jį, gali net užuosti, bet arčiau neprisileis, niekada. Tik tu jį suprasdavai.
Tą dieną kai Raigardo atvažiavo pasiimti darbuotojai iš socialinės tarnybos, mudu pasislėpėme palėpėje. Kvailas vaikiškas poelgis. Surado mus per dvi minutes, o tada taip susikibome, taip apsivijome vienas kitą, kad suaugusieji tiesiog neįstengė atplėšti. Aš rėkiau, kad neatiduosiu brolio, o Raigardas verkė pasiliksiąs miške, be miško jis numirs kaip žuvis be vandens.
Tėvų širdyse tada kažkas pabudo ir jie paprašė vieno vienintelio dalyko: kol atsiras berniuko tėvai... Bet Raigardo niekas ir niekada nepasigedo. O mano tėvai jį pamilo ir nebepaleido. Dokumentų sutvarkymas buvo tik formalumas.
– Matei name tuos piešinius? Laumžirgius?
Agnė linktelėjo ir prisiglaudė dar arčiau.
– Gražu... bet truputi šiurpoka. Kai tave pasodino, jis tapo tylus, atveždavo medieną, pasiimdavo čekį ir dingdavo. Vienu metu maniau, kad pyksta dėl man nežinomų priežasčių. Kartą net paklausiau. O jis atsakė, kad pykčio nepažįsta. Galiausiai dingo, nors buvome sutarę dėl drebulių... nesirodė tris dienas. Kiek sunerimau, sėdau į džipą ir per pelkes nuvažiavau iki jūsų namo. Radau jį miegamajame. O dėl piešinių: pasijutau nejaukiai, nė nenutuokiau, jog Raigardas taip tobulai įvaldęs teptuką. Tie vabalai kaip gyvi...
– Ne vabalai, o laumžirgiai.
– Vabalai. Viskas kas turi daugiau nei keturias kojas yra vabalai. O dar ir skraido... Juk žinai kaip bijau tokių padarų. Rodos, kad numirsiu, kai netyčia kokia plaštakė įskrenda į vonią. Brr...
– Kada paskutinį kartą buvai prie Baltojo ežero?
– Pernai. Bet ten tiek pridygo meldų, kad net vandens nemačiau. Ir dumblu ten dvokia, kvėpuoti nėra kuo. Ten jau pelkė, o ne ežeras.
Taip. Galima sakyti, kad ji teisi. Tačiau man niekas nepaaiškėjo.
– Prižiūrėjai mano sodybą?
– Ne. Po to kai radau ten Raigardą ir tuos piešinius, bijojau įeiti į vidų viena.
Tada kas ją prižiūrėjo?
Neištariau, Agnė nemelavo, ji nemokėjo meluoti. Apėmė įtarimas, kad su manim kažkas žaidžia? Bet kas ir kokiu tikslu?
Priešų lyg ir neturėjau. O ir būdas pasirinktas labai jau keistas: tarsi kas sakytų, jog nesu vienintelis man priklausančio namo ir žemės savininkas.

Praėjo savaitė, kol apsipratau su laisve, su grįžusiais jausmais, net Raigardo nupiešti laumžirgiai pasidarė artimi, kurį laiką ketinau palikti sienas tokias kokias jas radau.
Dienomis, kai Agnės nebūdavo šalia, ieškodavau antraščių laikraščiuose apie dingusius asmenis mūsų apylinkėse, bet nieko neradau. Buvau kelis vakarus iš eilės, motociklu nulėkęs iki Baltojo ežero, tačiau nieko panašaus pamatyti į vabzdžių debesį man nepavyko.
Viskas buvo lyg ir šaunu, išskyrus tą jausmą, kuris mane užplūsdavo sodyboje. Tarsi esu ne vienas, tai ne tas pat, kai jauti, jog esi stebimas. Bet panašu į tai, kai esi viename kambaryje, o už sienos yra dar kažkas. Ta nuojauta tvyrojo nuolat. Būdavo net akimirkų kai metęs darbus staiga pašokdavau ant kojų ir nerdavau į kitą kambarį... tačiau į mane žvelgdavo tik įbrolio nutapyti laumžirgiai.

Tą vakarą baigiau alyva tepti žoliapjovę ir įvariau mašiną atgal į ūkinį pastatą, kai išgirdau tris kart supypsėjusį automobilio signalą. Atsisukau, nuo vartelių ranka mojo Agnė. Mostu paraginau ją atsidaryti vartus ir važiuoti į kiemą. Ji linktelėjo.
Nupėdinau iki namo. Ji sustojo ir šypsodamasi pasakė:
– Turiu tau dovanų.
– O... pašalpos fondas grįžusiems iš už grotų?
– Ne. Greičiau draugiškas gestas. Kur taip išsitepei?
– Maliausi su technika. Tai turbūt kokią geležį netyčia kakta pabučiavau.
Atidariusi autobusiuko galines dureles ji nusišypsojo ta šypsena, nuo kurios man nugara perbėgdavo malonus virpulys.
– Šaldytuvas ir lemputės?
– Dabar vasara ir karšta, maistas greit genda, ketinu tau kartais pataisyti ką nors skanaus, nes valgai viskas kas yra kramtoma. O tokiam dideliam berniukui reikia įvairaus maisto. Prie žvakių vakarieniauti mėgstu, bet gaminant, man reikia šviesos, mielasis.
– Tai tu persikraustai? –paklausiau su viltim.
– Pasvajok. 
Pajungęs šaldytuvą ir įsukęs lemputes šokau į autobusiuką, nuvažiavau į Zarasus. Nupirkau balto, pusiau saldaus vyno, žvakių. Buvau linksmas kaip vaikas laukiantis dovanų ir žinantis, kad tai bus išsvajotas... na, pavyzdžiui, garvežys su pakraunamu akumuliatorium. Dar paėmiau dėžutę šokoladinių ledų ir lazdyno riešutų.
Kai grįžau, virtuvėje tvyrojo malonus šviežio maisto aromatas. Agnė kraipėsi prie dujinės viryklės. Produktus atsivežė ji pati.
– Ir kas tai bus?
– Jautienos kepsnys... kada perdažysi sienas? Truputi nejauku kažkaip. Man vis atrodo, kad jie tuoj pakils.
– Pakils? Raigardas nupiešė tuos, kurie skraidyti nemoka. – Agnė švelniai kaukštelėjo man šaukštu į kaktą. Po to nusijuokė ir paprašė atnešti kibirą šalto vandens iš šulinio.
Beveik sutemus mes pavalgėme. Lauke, prie žvakių. Po to ten pat mylėjomės. Niekaip neįstengiau atsidžiaugti tuo kas vyksta. Supratau, kaip stipriai ją myliu ir koks tuščias mano gyvenimas be jos.
– Žvaigždės... miške jos kitokios nei mieste. Ar ne?
– Čia labai gražu rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje. Vaizdas tiesiog dieviškas. Visatos galybė neįsivaizduojama, bet akivaizdžiai matoma–taip apie reginį kalbėdavo brolis. Kol būdavome maži, vasaros pabaigoje pas mus visada atvažiuodavo tėvas Stankus ir atsiveždavo mėgėjišką teleskopą. Kažkada jis svajojo pasinerti į astronomiją, bet pašaukimui nesipriešino. Tačiau apie žvaigždes žino daug. Parodė mums kelias planetas ir net kometą... labiausiai man patiko mėnulis. Ar esi kada žvelgusi į žemės palydovą per teleskopą?
– Ne. Tikrai neteko.
– Gali matyti kraterius, aiškiai ir tai kutena va čia, gerklėje, nes šiaip, žiūrint neginkluota akimi, tai tik šviečiantis blynas danguje. O per tūtą atrodo kaip stebuklingas kūnas. Drebi? Ko šypsaisi?
– Tikiuosi, jog kai vieną dieną tavęs vaikai paklaus: tėti, kas yra mėnulis? Tu jiems nepradėsi aiškinti, jog tai šviečiantis blynas.
– O aš tikiuosi, kad tie vaikai bus mudviejų.
– Gali nutikti ir taip. Gal eime į vidų. Rūkas kyla. Šaltoka.
– Taip. Eime.
Ji paėmė pledą ir nuskuodė į namą.
Rūkas? Apsidairiau, bet nepastebėjau jokio rūko. Atsigręžiau į namą. Languose blykstelėjo šviesa, lyg viduje tvykstelėjus žaibui, tik sekundei.
Kas per velniava?
Netrukus ausis pasiekė Agnės klyksmas.

Bėgau, o širdyje daužėsi išgąstis. Įlėkęs į namą vos spėjau sustabdyti gremėzdišką savo kūną ir sustojau prie pat Agnės. Ji suakmenėjo vidurį virtuvės, kūkčiojo ir virpėjo. Viduje buvo taip tamsu, kad teišskyriau jos siluetą, gležną, vos išsiskiriantį iš tamsos. Apkabinau. Išgirdau kaip sugargaliavęs nutyla šaldytuvas. Nejau sugedo?
– Kodėl nedegi šviesos?
– Mėginau. Lemputė sučirškė ir sprogo. Kvailė... taip išsigandau, kad pajudėt negaliu.
– Viskas gerai. – Nuraminau ją bučiniais. Nuvedžiau ir paguldžiau į lovą. Miegamajame mėginau uždegti šviesą. Bet ji neveikė.
Juodas miškas. Naktį miškas juodas. Šviesa jį gadina. Nenatūralu... išgirdau vaikiškai samprotaujant Raigardą. Prieš kiek metų jis mane taip juokino besiruošiant užmigti? Seniai, labai seniai.
Apgraibomis pasiekiau virtuvę, atsistojęs ant kėdės mėginau sužvejoti lemputės lizdą. Įsipjoviau. Agnė buvo teisi. Arba nuo trumpo sujungimo perkaito volframo gija ir stiklas trūko, arba lemputė jau iš parduotuvės atkeliavo su defektu.
O kodėl lemputė nedega miegamajame? Kodėl nutilo šaldytuvas? Išmetė saugiklius?
Tada beveik neatkreipiau dėmesio, bet pasigirdo, kad ant sienų kažkas krebžda, tyliai, tyliai kaip tą sugeba tik nariuotakojai.
– Valentai, na ko ten krapštaisi? Į lovą, greičiau?
– Noriu patikrint saugiklius.
– Padarysi tą rytoj, man šalta.
– Einu...
Pasidaviau jos kvietimui. Krentant į lovą tas krebždesys sustiprėjo. Agnė prigludo taip arti, kad blakstienomis kuteno mano skruostus. Jutau šilta orą iš jos vidaus plūstant į mano veidą. Staiga ji įsitempė ir sukluso.
– Girdi?
Taip. Tas krebždesys įgavo tikro garso skambėjimą. Nenorėjau tuo tikėti, bet garsas stiprėjo, nežymiai, bet vis augo.
– Girdi? – pakartojo Agnė ir jos balse išgirdau panikos gaidą. Ji taip įsikibo į mane, kad kažkur nugaroje pajutau kaip į odą lenda mylimosios nagai.
– Turbūt svirplys arba žiogas.
– Reiktų vartoti daugiskaitą.
Nagai dar labiau įsirėžė į nugarą. Įtempiau klausą: garsas sklido ne iš vienos konkrečios vietos, bet iš visų pusių. Prisiminiau vabzdžių antpuolį Baltojo ežero vandenyse ir mane perliejo siaubo banga. Bijojau ne dėl savęs. Agnei, bet koks nariuotakojis kėlė pasibjaurėjimą. Pabučiavau ją, mergina nervingai kramtė lūpas ir netyčia man įkando.
Mintyse nusikeikiau. Nieko panašaus į ežero scenarijų pasikartoti negalėjo. Tai tiesiog neįmanoma.
– Dieve, ar tu matai?
– Ką būtent?
– Pažvelk į sienas ir lubas... kas čia dedasi?
Apsidairiau. Vaizdas nepatiko ir man. Aplink mus sušvito tūkstančiai melsvų, mažyčių šviesos taškelių. Jie čia ryškėdavo, čia vėl susitraukdavo iki išnykimo. O garsas tapo aiškus ir lyg plasnojantis: aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Netrukus pradėjo pykinti... negaliu tiksliai pasakyti kaip ir kodėl, bet tas švieselių susitraukinėjimas ir ryškėjimas iš dvimačio sienos kontūro tarsi ėmė plėstis į trimatį. 
– Valentai, man bloga. Galva svaigsta.
– Aš atnešiu vandens... pažiūrėsiu kas per velniava ant sienų.
– Bijau. Aš siaubingai bijau.
– Tam yra paprastas paaiškinimas.
Nors ji mėgino nepaleisti, bet atsiplėšiau nuo jos ir atsisėdau lovoje. Tada galvoje lyg nušvito su kuo galėjau palyginti mane apėmusią savijautą: nesvarumo būsena... aš netekau svorio? Kas per sumauta...?
Piešinys? Ar čia švyti Raigardo piešinys? Juk laumžirgiai nutapyti mėlyname fone... ir šiandien pateka mėnulis.
– Agne, čia tik melsvi dažai... ant jų brolis nupiešė laumžirgius. Patekėjo mėnulis... Dažai turbūt su fosforo priemaiša, dabar tokius gamina. Jie švyti žaisdami mėnesienos atšvaituose.
– Jie du... – nepažinau Agnės balso ir nesupratau ką ji nori pasakyti.
– Kas du? Mažyte?
– Du mėnuliai! – ji pravirko.
– Tai tik atspindys lange, meile mano.
– Ne. Neatspandys... matau kaip kyla trečias, jis akinančiai rausvas, – Agnė garsiai šnopavo, kaip per gimdymą.
Po velnių. Reikia judėti, taip kaip judėdavai sėdėdamas kalėjime, kaip tą darei prieš savaitę ežere. Nagi, žmogau, dirstelėk, pro langą.
Atsistojau. Koordinacija tiesiog nebeegzistavo kaip kūno valdymo forma. Akimis įsikabinau į medines juosteles, į jų centrą, susikryžiavusį per lango vidurį. Judėjau ton pusėn. Agnė vapėjo nesuprantama kalba, mane taip pykino, kad negalėjau išskirti konkretaus žodžio, o jų aiškumą stipriai iškreipė krebždėjimas, veikiau šlamesys, galėjau prisiekti, kad jį skleidžia gausybė metalinių sparnelių, šiugždančių ir besitrinančių vieni į kitus. Burna išdžiuvo. Bandžiau ryti seiles, bet tejutau kaip sausra kandžioja, drasko gomurį ir liežuvį.
Kakta atsirėmiau į langą. Ir ...
Jie buvo trys. Trys mėnuliai, skirtingų dydžių, skirtingų spalvų, su skirtingais kraterių peizažais. Dar supratau, jog lango nebėra, kakta rėmiausi į metalines juosteles, o už jų plytėjo man lyg tol niekada nematyta ir nesapnuota erdvė, svetima ir tokia tolima, kad... visatos galybė neįsivaizduojama, bet akivaizdžiai matoma.
Įtariau, kad protas netrukus plyš, sutrūkinės į beprotybės šukes, jog neliks nieko kas sieja mane ir žmogišką supratimą apie tai, jog pats esu žmogus. Tai ką mačiau, žalojo mąstymo gaires, nepajėgiau to valdyti, ar įrėminti į logikos erdvę.
Nusuk akis, patarinėjo vidinis, balsas, nusuk tas sumautas akis nuo reginio. Nudelbiau akis žemyn, vidų užliejo siaubas.
Stovėjau ant blizgančių grotelių, nusėtų sidabriniais laumžirgiais, tais pačiais, iki tol nebyliai stebėjusiais mane nuo kambario sienų, kurių prototipas buvo Raigardo pakabukas, iškart po kojomis sekė kubas, taip pat apsuptas metalinių grotelių, o groteles tarsi saugojo sidabriniai, sparnus virpinantys nariuotakojai, o jo centre, pačiame vidury, laikoma nesuprantamos man jėgos, kabėjo apvali būtybė, aptraukta permatomos plėvės ar tinklo. Kartais ji sujudėdavo ir kelis kart trenkdavosi į groteles ir tuoj pat grįždavo į kubo centrą.
Ir tų kubų aplink mane buvo nesuskaičiuojama gausybė, kiekvieno centre... man lyg tol nematyta gyvybės forma. Už kubų sandūros sekė akinančiai melsvas dangus, nusėtas ne mėnuliais, kaip buvau pagalvojęs, bet greičiausiai žvaigždėmis, planetomis, net neabejojau, jog regiu keletą kometų ir meteoritų liūtį.   
Norėjau įsitikinti ar Agnė mato tą patį kaip ir aš, atsisukau... lovos nebebuvo, kaip ir merginos. Netrukus ją pamačiau kitame kube. Ji sukosi, tarsi be tikslo ir be aiškios krypties, plaukai plevėsavo ore, slėpdami veidą, tik neužgožė beviltiško riksmo. Būtybė kybanti šalia jos tarsi pražydo. Ji išskėtė į šalis keturis ilgus, permatomus sparnus, kuriuose buvo susikusi, išvyniojo uodegą, ilgas nariuotas ataugas ji ištiesė iš kūno centro...
Laumžirgis. Tai buvo milžiniškas laumžirgis.
Agnės riksmas stiprėjo plėšdamas į skutelius mano širdį. Nė neįsivaizdavau kas vyksta, protu nepajėgiau to suvokti, tegalėjau stebėti kaip laumžirgis kojomis sugriebę mano mylimąją ir nutempia nuo jos drabužius. Mintyse kartojau: bjaurybė, prakeikta bjaurybė, bjaurybė. Viena laumžirgio ataugų brūkštelėjo Agnės pilvu, iš apačios į viršų, ore ėmė suktis kraujo ratilai, galop įsitikinau, jog čia, šitame košmariškame vabzdžių koryje, neveikia jokie gravitacijos dėsniai ar principai. Purpuriniai lašai išsikraipė į taisyklingą spiralę, dar po sekundės ištįso ir pradėjo vyniotis aplink blizgančias groteles, kurios gali būti rėmino vabzdžio gyvenamąją erdvę. Ta bjaurybė išsirietė, šešiomis kojomis čiupo mano mergaitę, mano meilę ir dūrė uodega į prarėžtą ertmę pilvo srityje. Blogiausia, jog Agnė vis dar buvo gyva, mūsų žvilgsniai susitiko, jos akyse mačiau košmarišką siaubo, pasibjaurėjimo švytėjimą. Bet netrukus visa tai užgeso, neliko nieko, tik stiklinis, šiurpus abejingumas.
Ji mirė...
Laumžirgis priglaudė kojas prie torso, surietė uodegą, apsivyniojo tinkliniais sparnais ir tapo panašus į metamorfozės laukiantį kokoną. 
Kai vėl pažvelgiau į Agnę, nukrėtė šiurpas. Jos kūne, kiek išlindusi per rėžį odoje, šildėsi lerva, rausva gyvio nugara kvėpavo kažkuo panašiu į žiaunas. Lyg iš niekur atmintyje iškilo vaizdas, kurį mačiau prieš savaitę: brakonieriaus kūnas, išdraskytu pilvu ir truputi į paviršių ištrauktais viduriais. Bet juk ten buvo ne viduriai, ten vystėsi tokia pati lerva, įkišta per prievartą, nužudant, žmogaus kūnu pasinaudojant kaip inkubatoriumi laumžirgio palikuonims. 
Agnės kubo apatinėje dalyje, kraujo lašeliai dabar vyniojosi aplink groteles, ant jų nebebuvo nė vieno sidabrinio vabzdžio.
Staiga pajutai kaip nugarą palietė kietas, smailus daiktas, atsigręžiau.
Nariuotakojis jau buvo išsiskleidęs, viena jo koja priartėjo prie mano pilvo, sustojo. Na greičiau, bjaurybe, ko lauki?
Bet padaras delsė. Pažvelgiau į savo marškinius, jų kišenėje kažkas skleidė akinančiai melsvą šviesą. Įkišau ranką ir truktelėjau. Kumštyje gulėjo metalo vėsa. Atlenkiau pirštus. Įbrolio pakabukas, iš Raigardo paslaptingo gyvenimo iki patenkant į mūsų šeimą. Su juo įbrolis pasitraukė iš gyvenimo. Pakabukas skleidė šviesos virpesius, kurie dar toliau atsitraukti privertė daugintis ketinantį vabzdį.
Bjaurybė sulenkė kojas į vieną tašką ir sukėlė jomis garsą, tarškėsi, kaukšėdama ir judindama jas greičiu, kurio mano akys neįstengė užfiksuoti.
Bet ausys išgirdo, išgirdo kažką panašaus į...
Rrrrrrrrr.... aaaaaaaa....... iiiiiiii...... ggggggggg... aaa....... rrrrrrrrrrr.... dddddddd... aaaaaaaaa... iii.......
Turbūt vaidenasi? Raigardai? Ar tuo klegesiu ji mėgino prisišaukti mano įbrolio vėlę?
Kažkur virš galvos pasigirdo panašus tratėjimas, pakėliau akis. Pro tarpą grotose lindo dar vieno gigantiško laumžirgio uodega. Antrasis padaras įsliuogė vidun ir ... Pažvelgė į mane?
Dddddddd.... iiiiiii........ nnnn....... kkkkkkk.........   
Pirmoji skraidanti šlykštynė dingo virš mano galvos.
Kvapas, iš kur šis pažįstamas kvapas? Brolio kvapas... Siaubas tiesiog įgėlė į mintis. Ta bjaurybė kvepėjo Raigardu.
„Gaila dėl to kas nutiko Agnei... Tau negalima čia būti ilgai... Pradės kraujuoti plaučiai“
– Raigardai?
„Nekalbėk... apačioje bus vanduo... ežeras... privalėsi plaukti, nes kitaip uždusi nuo vabzdžių... jie maistas mūsų palikuonims...“
– Bet...
„Nekalbėk... aš tau padėsiu...“
Ore suplakė sparnai. Pajutau kaip krūtinėje gimsta aštrus skausmas. Ar jis mane perrėžė? Taip kaip Agnę sudorojo šio gyvio bendruomenės narys? Laumžirgio kojos suspaudė mane tvirtai, lyg geležiniai gniaužtai, iš kurių išsilaisvinti nėra jokios vilties. Aš atsikosėjau, iš burnos trykštelėjo kraujas ir pradėjo šokti pykinantį lašų šokį, susisuko į spiralę, vėliau išsitempė į stygą, ir sutartinai dingo apačioje.
Dabar baidyklė į mano vidurius įkiš lervą... užverčiau galvą, dar truputis skausmo ir tamsa. Nieko daugiau tik juodas nebūties svoris durklu smingantis į akis.
Skausmą kol kas jutau tik įkvėpdamas ar iškvėpdamas. Bjaurybė delsė. Ji tik nepaliaujamai mosikavo sparnais ir mes sukomės... Tegalėjau žiūrėti į tolimus pasaulius, į meteoritų pliūpsnius kažkur toliuose, bet į padarą žvelgti neįstengiau, jis lyg skaitė mano vidų, jautė kiekvieną baimės kuždėjimą mano sieloje.
Atsisukome taip, kad galėjau matyti kas dedasi Agnės narve. Vargšė. Manau, kad lerva ėdė jos kūną, nes aplink gyvį purškė kraujas, antigravitacijos dėka pasipilantis narvo teritorijoje ir pynėmis nusileidžiantis ant narvo grotelių, kaip spėjau, apatinės kubo dalies. Tame pasaulyje, nustatyti viršų ar apačią–beveik neįmanomą. 
Kruvinos grotelės pamažu keitė taisyklingą kvadratėlių formą, vėl sukosi į spiralės pavidalą, dar po akimirkos kraujas virto piltuvo formos raudone mase ir prasiskyrė. Ten, už atsivėrusios skylės, tegalėjau matytį juodumą. Tamsą, kraupią, bet lyg kažkur matytą.
„Ilgai krisi žemyn, todėl susilenk ir apkabink galvą rankomis, nekvėpuok pakentėk, tavo plaučiai jau pradėjo irti, iki, broli, ir prisimink ką žadėjai prieš savaitę.“
Mane paleido. Kritau į skylę, atsivėrusią piltuvo formoje, kurios sieneles sudarė Agnės kraujas. Lėkiau tokiu greičiu, lyg būčiau akmuo paleistas į bedugnę. Aplink švilpė ir kaukė trinties jėga.
Rodėsi, jog krentu taip ilgai, kad nuo inercijos kūnas išsisklaidys į mikroskopines atomų dalis. Geidžiau mirties, nieko daugiau, tik mirties.
Kai nugriaudėjo sprogimas, tepalaikiau jį haliucinacijomis. Bet po sekundės tėškiausi į ledinio vandens sieną ir nugarmėjau iki pat dumblino ežero dugno. Dar kildamas į paviršių graibiau savo pilvą... jokios lervos ten nebuvo.
Įkvėpęs, įprasto sau nuo vaikystės, oro garsiai užstaugiau. Pažvelgiau į viršų, tikėdamasis, jog tie koriuose snaudžiantys padarai blaškosi savo narvuose, laukdami žmogaus kūno, kad paverstu jį kokonu. Tepamačiau tik giedrą, žemišką nakties dangų ir vidurnakčio centro atžymoje kabantį mėnulį. Paprastą mėnulį, vaikystėje šimtus kartų regėtą per teleskopą.
Kiek įmanoma susitvardęs... apsidairiau.  Plūduriavau Baltojo ežero vandenyse, sprendžiau tai iš visą pakrantę juosiančios nendrynų sienos.
Vidury ežero iškilo Agnės palaikai. Širdį pervėrė netekties geluonis, plakiau kumščiais vandenį ir prakeikiau juos... kad ir kas jie bebūtų. Abejojau, ar tai laumžirgiai...
Išgirdęs milijardo sparnelių šlamesį pasileidau irtis į krantą. Agnė jau buvo paversta kažkuo, kas niekaip nesiderino su mano mąstymu.
Ji buvo... mirusi.

Nejutau nieko. Manęs tarsi nebuvo. Tik vėjo besiklausančios mintys, tuščios kaip nykuma virš sielos, kaip besvorė gyvenimo adaptacija, netikra, išlaužta vien iš skausmo ir praradimo gelmių. Tik kliedesiai nakties atodūsyje, tik virpėjimas klausantis kaip nyksta vidus, kaip jis traukiasi ir lydosi ieškodamas nebūties.
Kartais dalis proto lyg pasibelsdavo į sąmonę. Regėdavau kaip už lango nušvinta ir temsta, nušvinta ir temsta. Pirštais užčiuopdavau geležinį medžioklinio šautuvo vamzdį. Žinojau, kad tūtelės užtaisytos šratais, tereikia apžioti ir po sekundės pakaušis nulėks, o ant prakeiktų laumžirgių, nupieštų pagal pakabuko prototipą, užtykš smegenų atliekos.
Tik dažniausiai grįždavo vėsi beprotybė, ir mintys apie tai, kad mano įbrolis, kurį mylėjau visą gyvenimą, kad Raigardas net nebuvo žmogus, tik labai panašus padaras išsivystęs iš milžiniško laumžirgio lervos. Kad tokia pati lerva sudraskė mano mylimosios kūną. Dar jutau šleikštulį piešiniams ant sienų, už jų driekėsi visata, kurios spalvos ir šviesos priklausė kitiems skaičiams, nei tiems, kuriuos pažinau mokykloje.
Pagaliau ryžausi ir apžiojau prakeiktą vamzdį.
Iš miško atsklido vaikų graudus verksmas. Haliucinacijos? Manęs jau niekas negalėjo nei nustebinti, nei sulaikyti.
Bet verksmas pasikartojo dar kartą, aiškiai ir garsiai. Atšlijau nuo metalo. Krūptelėjau prisiminęs sapną ir jame girdėtą prašymą:
– Pasirūpinsi jais?
– Kuo?
– Mano broliais. Jiems reikės tavo pagalbos.
– Nežinojau, kad turi brolių.
– Neturėjau, bet greit turėsiu. Jie vystosi...
Juk tada nemiegojau. Ta būtybė, Raigardas, kalbėjo būtent apie šį momentą, apie... Išsišiepiau. Akis už akį, dantis už dantį. Tie šliužai nebesidaugins, pavaišinsiu juos šratais. Nusispjaut, kad jie panašūs į vaikus, tai ne žmogaus vaikai, o tik baidyklės po metamorfozės išsiritusios iš lervų.
Atsistojau ir išėjau pro duris. Verksmas atsklido nuo Baltojo ežero. Taip, dar paašarokit, ilgai nekentėsit, pykšt pokšt ir sielos nukeliaus ten kur žvaigždes galima pasiekti rankomis, kur nėra gravitacijos, kur narveliuose vystosi jūsų gyvybių pradininkai.
– O kada tavo gimimo diena?
– Nežinau.
– Kur tavo tėvai?
– Nežinau.
– Berniuk, kaip tu patekai į miškus?
– Išplaukiau iš ežero.
Žinoma, kad išplaukiat iš ežero, prieš tai atveriat duris ir susidurdami su mano pasauliu tiesiog išsprogdinat skylę į žmonių teritoriją... vėliau suėdat kūną, kuriame gyvenote kaip lerva. Bet jums to maža, dar signalais pritraukėte šimtus, milijonus mašalų ir musių, ryjat jas, kad įgautumėt jėgų, maitinatės ta bjaurastim, kol paliekate išnaras skęstančias ežero gelmėse. Juk patogu, niekas ir niekada jų neaptiks.
Bridau per mišką. Medžių šakos drėskė veido odą, tik nejutau skausmo, visos emocijos ir pojūčiai tarsi išsitrynė. Ausimis gaudžiau vaikų verksmą. Prakeiktų laumžirgių išgamos. Nuėmiau saugiklį. Ištaškysiu į mėsgalius, dar sutrypsiu.
O vėliau pareisiu namo ir supleškinsiu pastatą. Į tuos spąstus daugiau nepateks niekas, nei vyras, nei moteris, atkirsiu pasaulius. Tegul perisi ten, kur jiems ir vieta. Bet Raigardas... nusispjaut. Gal buvo kitos durys, bet jų nebėr, Raigardas ištobulino tas, kurios nupieštos laumžirgiais ir saugojo, kartais grįždamas iš anapus, saugojo du metus, net žolę pjovė, dažė tvorą, ir pradangindavo kiekvieną atėjusį apiplėšti. Įkišdavo lervą... 
Kojų padais užčiuopiau žvyro dangą. Nuo mėnulio pasitraukė debesys. Sidabrine mėnesiena nusėdamos aukštų meldų tvorą. Pamačiau juos, kaip ir jie mane.
Du vaikai sėdėjo apsikabinę, kūkčiodami.
Pasileidau bėgte ir per žingsnį sustojau.
Nustebimas buvo milžiniškas: ant šlapios žolės, sudraskyti ir sukandžioti uodų, šlapi, drebantys nuo šalčio, išsigandę tamsos, sėdėjo berniukas ir mergaitė.
Staiga šautuvas pasidarė sunkus, lyg svertų toną ar dvi...

Myliu juos, lyg jie būtų mano, gal mano ir Agnės. Jie patys nuostabiausi vaikai, patys švelniausi ir supratingiausi. Jie pakeitė mane, padėjo užmiršti dauguma dalykų, kurie neturi vertės, kurių neverta apraudoti ar gailėtis.
Rėja ir Faunas nėra brolis ir sesuo. Patys tai pasakė. Jie pora... kai ateis laikas, kai bus pakankamai subrendę...
Kartais kai visiškoje tyloje sėdime kambaryje, pastebiu kaip jie klausosi sienų. O jų veidai būna tokie... kokius įsivaizduodavau skaitydamas bibliją, tose vietose kai žmonėms iš padangių nurodymus duodavo Visagalis.
Ir dar... laikas miške, kuriame gyvenu yra kiek kitoks, nei už jo ribų, čia lyg nesenstu. Nors bendrauju su kitu pasauliu, bet jis nuo manęs vis tolsta, lyg traukinys, ties horizontu susispaudžiantis į vos matomą tašką.
Gal todėl, kad niekas, dėl man nesuvokiamų priežasčių, nepasigedo Agnės ir nepastebėjo mano vaikų.
Nemėginsiu paaiškinti to kas įvyko, tik nuspalvinau įvykius ir juos nupiešiau taip, kaip suvokia mano menkas protas. Gal tai evoliucijos šuolis, gal skverbimasis, gal papildymas. Nemanau, kad būrys protingiausių mokslininkų paaiškintų tai net turėdami tūkstantį metų savo žinioje...
Ką tik pribėgo Rėja ir Faunas, apkabino, pabučiavo ir prisaikdino, jog baigsiu šitą beprasmišką rašliavą, ir po penkių minučių lauke žaisiu su jais tinklinį.
Nesipriešinsiu jiems, viską baigsiu savo tikro brolio žodžiais, kurį taip mylėjau:
– Paslaptys, kurias atskleidžiame dabar yra menkos... apie tas didžiąsias: mes neturime net sukurtų teorijų.