ilgu kai rūgštus sniegas
krinta į smuiką ir virsta
kvintomis ir griežia:
pamenu kai dar imdavai
banginio ūsą ir braukydavai juo
permatoma savo nugara
rodei man kaip moki
groti kokia akustika
tarp tavo kaulelių
kokia harmoniija
geliančiuose
plaučiuose
paskui visai be garso
išėjai paklausyt kaip
groja po žeme
dabar aš stoviu čia
ir galvoju
kokia liūdna
šlapdriba
kai niekas
neakomponuoja