Seno miško vidury,
Amžinai žalioj pušy
Voverių šeima tupėjo.
Slėpėsi jos ten nuo vėjo,
Nuo lietaus ir nuo audrų,
Nuo žiemos speigų stiprių.
Puikią drevę įsitaisė -
Kiaunės plėšriosios nebaisios!
Atsargų užtektinai:
Uogos, grybai, riešutai,
Gilių - pilnutėlės spintos -
Niekada neužrakintos.
Voverės - mama ir tėtis -
Mokė sūnų netingėti,
Po medžius lakstyti šuoliais,
Miško dovanas rinkt uoliai:
- Jei, sūnau, tu netingėsi,
Bado niekad nekentėsi.
Krimsi riešutus, giles
Ir dainuosi daineles.
Su kitais dalintis mokė.
Šelpti skruzdėlę ir lokį:
- Ne visi, atmink, sūneli,
Taip, kaip tu, straksėti gali.
Moki į viršūnę šokti,
Riešutams bebaigiant nokti -
Viską pasieki, sūnau,
O kitiems juk daug sunkiau...
Voveriukas paklusnus:
Tempia viską į namus.
Juo didžiuojasi tėvai,
Ir kaimynai, ir draugai.
Myli jie darbštuolį mažą -
Ne už dovanas, kur neša.
O todėl, kad neužmiršta,
Kaip jis lokiui gydė pirštą,
Kai bitelės jį sugėlė...
Skaitė vikšrui pasakėlę,
Nes mama jo – peteliškė –
Nesuspėjo grįžt iš miško.
Baravyką ežiui nešė,
Nes vaikučių turi dešimt,
O kai kiškis graudžiai verkė,
Iš ausies jam traukė erkę.
Auskarą surado lapei
Ir sušildė žvirblį šlapią,
Kai netyčia, iš pat ryto,
Jis į vandenį įkrito.
Lankosi jis pas visus
Miško žvėris ir paukščius.
O jei kam bėda kokia,
Voveriukas jau ir čia!
Tiktai šarką - iš tiesų -
Jam sutikt nemalonu:
Voveriuką ji išjuokia,
Nesigėdi nė apuoko...
Tai vagilei po pietų
Nešė bruknę dovanų -
Vos tik spėjus uogą gauti,
Ji pradėjo pamokslauti:
- Cha-cha-cha! Lakstyk, lakstyk!
Kol pavargsi vienąsyk.
Kai jėgų nebeturėsi,
Tai kitiems nebepadėsi.
Nelakstysi amžinai -
Pasibaigs greit riešutai.
Na, o jau tada, brolyti,
Sausą šaką teks kramtyti!
Verks tada ne tik draugai -
Pats dejuosi: a-ja-jai!
Prižiūrėt senus tėvus
Dar turėsi... Ot, tau bus!
- Ką darysi - viskas keičias.
Ne visad ir saulė skaisčiai
Šviečia mėlynam danguj...
Jau kas bus - tebus paskui!
O kol kas visiems, šarkele,
Turim gelbėti, kiek galim -
Kam - maistu, kam - paslauga
Mes padėkim visada.
- Voveriuk, tavęs man gaila...
Noriu gelbėt tavo kailį:
Didžią paslaptį žinau,
Ją atskleist žadu tik tau.
Ar žinai tą liūną klaidų,
Kur laumyčios plaukus sklaido?
Kur velniai piktieji mirksta...
Kas ten koją kelia - dingsta.
Raitos kamuoliai dėlių
Ir šlykščiausių kirmėlių...
Vidury pačiam to liūno
Auga ąžuolas galiūnas -
Šimtametis stebuklingas.
Kas ieškojo jo - pradingo...
Pelkėje klampioj pranyko -
Išsigelbėt - nepavyko!
Medis tas - nuo amžių auga,
Didžią paslaptį jis saugo:
Jo viduj, pačioj šerdy,
Guli lobiai paslėpti...