Rožė

“O, kokia rožė nuostabi! „ -
Sakai, prie kiosko atsistojęs.
Panelei tu kažką šnabždi,
Gašliai apkabini... Kvatojies.

Jau šiandien kitą tu gražuolę
Vediesi čia nupirkt gėlės.
Nežino, vargšė, kur papuolė,
Kad širdį sutryptą skaudės...

Širdžių ėdikas - švelniai pasakyta.
Tai niekšas, amaras bjaurus.
Merginą jis, kasdien vis kitą -
Vis naują auką - vedas į namus.

Pačiups mane jo šlykštūs pirštai
Ir gniaužys žiedlapius gležnus.
Beprasmiškai, gėdingai mirštu,
Palaidojus svajas ir troškimus.

Papuošt garbaus jubiliato stalą
Ar pasiuntine meilės būt tyros
Nelemta! Nevilty užšalę
Pajuodusioj širdy dygliai styros...

Ginklų, išskyrus meilę, grožį,
Juk žinote - aš neturiu.
Dygliukai, kur kotelį puošia,
Nebaisūs niekam, jie - tik dėl akių.

Jei tik prabilt galėčiau - klykčiau,
Išrėkčiau gresiantį pavojų!
Rami pasaulį šį palikčiau,
Kad netuščiai gyvybę paaukoju.

Deja! Mane į švelnų delną bruka...
Tampu bendrininke nusikaltimo!
Mažytį klofelino buteliuką
Kita švelni ranka iš saujos ima.