Abejingumas

Šiandien sutikau triušį.
Nužvelgiau abejingai,
jis mane irgi. Triušis
kaip triušis, už ausies
morka, ant dešinio peties
šautuvo dėklas, kairėj priekinėj
letenoj kastuvas.

Kastuvas letenoj reiškia,
jog morkos nevogė; išsikasė
ir tiek. Šautuvas? Na, gal
penkiakovė, gal šiaip islamistas,
ar boba neištikima tiesiog.

Prasilenkėm, ir tiek to kontakto.
Bet ne, atsigręžiau. Ir ko? Pats
nesuprantu. Prasilenkę būtume,
ir ramu; tiek to triušio. Bet ne,
atsigręžiau. Atsigręžęs pamačiau
ir jį atsigręžiant; pamačiau ir
nebe ramu.

Jam tai ko gręžiotis?
Ašen juk žmogus kaip
žmogus; nei šautuvo, nei
kastuvo. Kancarą, tiesa, ryte
užausin buvau užsikišęs,
nu bet jam tai iš kur žinot,
seniai jau susmilko ir iškrito,
galim čia ilgai blevyzgot
apie uoslę ir svilėsius –
tik ar tame įtarumo esmė?

Kad dar smalsiai nužvelgęs
būtų, gi dabar – abejingai.
Ir su tokia savitvarda,
jau taip abejingai –
lyg aš koks triušis būčiau.