Košmaras

Kažkas pasakė: „viskas baigiasi... „,
Bet ar tikėti tuo- aš nežinau.
Nuo rudens lietaus apsvaigusi,
Aš miglota pamiške sapnų ėjau.

Kažkas man tarė: „viso gero“,
Bet aš maniau, kad tai mažytis formalumas.
Juk netikėčiau, kad apleido,
Kaip kad dvasia palieka kūną.

O aš pradėjau bėgti iškiliai.
Vien tam, kad neišgirščiau lemiamo „sudie“,
Aplink- tik kaistančių rugiagėlių laukai,
Pamėlynavę nuo liepsnom išmargintos ugnies.

Aš viską pamenu, ką palikau anapus,
Ir viskas liko be gaivinančio narcizų kvapo.
Tu apsvaigęs, aš apsvaigus.
                    Bet...
Kažkas tarp mūsų nederėjo, nesutapo.