Apie kai kurios kategorijos moteris ir rudenį

Tos „damos” – liūdesio laivai - dreifuojančios gatvių tėkmėje, sunkiai klubais girgždenančios po metų našta, jų nosys lyg inkarai giliai rėžia vagą veide. Padribusi oda aptraukti kažkada grakštūs fregatų griaučiai, nupilkėję nuo portsigaro dūmo, nurudusiom kavos šypsenom, grubiai užlygintom raukšlėm aplink kaklą. Jų burnos bežadės pagalbos šaukimui ir iš nevilties susitaikydamos gunkteli senos konstrukcijos, nusvirusiomis rankomis lig žemės kaip makakos slankioja tartum gyvas priekaištas – o jos juk irgi buvo jaunos… Tik po sodų žydėjimo likusios tuščiais obelų žiedais,  numuštos vėjo nuo aukštų pakylų. Ir liko tuščios jų dienos tuščiomis įsčiomis prie kavos puodelio, portsigarų ir plepalų šleikštaus kvapo. Jos kaip užgautas šašas sužievėjo ir virto miesto piktžaizdėm. Pro jų burnas, gromuliuojant sužiaumotas praėjo ne vieno vardas. Jos kaip kanalizacijų šuliniai… taip ir norisi atbula ranka tekštelti metaliniu dangčiu į praviras dvokiančias burnas.
Jos guli savo apleistuose lovose taip pat apleistos ir vienos, sakytum peraugę agurkai laukuose voliojasi rudenį… Ruduo, aptrauktas voratinkliu, jis atėjo į jų širdis. Tik javų varpų auksas sudžiūvęs byra variu … Jų suskirdusioms širdims nėra drėgmės, kaip kad ir šykštūs drėgmės lašai nenumalšina troškulio, o susigeria į sukepusias lūpas, nepasiekę gomurio.
Jos įsikibusios kryžiaus keikia, „pranašauja”: tave Dievas už tai nuteis... O už ką? Už tai kad sulaužėm taisykles sukurtas kieno? Žmogaus?
Tačiau joms yra tik viena tiesa, kurią žino tik jos. (Nesuvokia jos, kad tai tik JŲ tiesa.)
Kai jos pagaliau susėda ant suolo, lyg snaiperiai, tada jos panašėja į vištas ant laktos. Išties, joms tetrūksta gaidžio! Ir tegul sau lesa š… ar geriau paleisti į jas po kontrolinį šūvį, pamaut ant iešmo ir įkišt į mikrobangų krosnelė supermarkete… 
Ruduo ateina į širdį, o žiema įsimeta į plaukus. Ruduo ateina per moteris.