Vox of the Fox. Smulkioji proza

Lapė įšoko pro langą.

- Išeik, - tarstelėjo, lipdama ant kėdės.

Išeiti nenorėjau, todėl nudaviau neišgirdusi ir įpyliau jai arbatos.

- Išeik, - pakartojo lapė, gurkštelėjo iš puodelio. - Tu žinai šitą istoriją, - pasakė, žvelgdama kažkur pro langą.

Plaukė sunkūs pilki debesys. Lapės akys buvo tingios.

- Bet, - bandžiau prieštarauti aš; šaukštelis skimbčiojo mano arbatos puoduke, taip drebėjau.

- Tu žinai šitą istoriją, - pasakė moteris ruda kailine apykakle.

Mėginau neigti, bet tik lapės balsu sulojau savo virtuvėje. Letenomis užsidengiau akis, o moteris paėmė mane į glėbį ir iškėlė pro langą.

Štai einu, žiema, kietos sniego granulės plakasi man į drėgną nosį. Tik sniegas, sniegas ir eglės.

-

Gregoras Zamza nubunda pavirtęs į baisingą vabalą. Princas ir elgeta susikeičia vietomis. Kunčino moterys tampa žvėreliais.

Mūsų krašte miško žvėris ateina į tavo namus, o tu keliauji gyventi jo gyvenimo.

***

Jis išlipo iš arbatžolių. Nusipurtė žalius šapelius nuo kostiumo, susikišo rankas į kišenėles.

Klijuotė buvo mėlyna, o už lango ratus suko kažkokie paukščiai.

Tąsyk jis buvo maždaug sprindžio didumo. Kartais užaugdavo tiek, kad būdavo man beveik iki kelių, paskui vėl susitraukdavo. Žiūrėdavo jis visada melancholiškai.

Jis sekdavo mane visur, kur eidavau. Kartais, tiesa, palikdavau jį už durų. Po kurio laiko atidariusi rasdavau laukiantį. Stovėdavo susikišęs rankas į kišenėles.

Kiti žmonės jį irgi matydavo. Kai paklausdavau, ar nesistebi, kad mane sekioja kažin koks nykštukas, jie išpūsdavo akis taip, lyg būčiau paklaususi, ar jiems nuostabos nekelia tai, kad esu metro septyniasdešimties ūgio.

Jis niekada nekalbėdavo. Dūsaudavo, šniurkščiodavo nosimi, žiūrėdavo melancholiškai.

Sykį, buvo šalta diena, žingsniavome kažkur per apsnigtus kiemus. Kaip plono stiklo šukės gurgždėjo po jo ir mano kojomis.

Sniegas buvo melsvas, ore ratus suko kažkokie paukščiai.

- Eime, - jis pasakė; tąsyk buvo man iki kelių.
Pasitraukė atokiau nuo tako, sniege atidarė baltas dureles.

Apšerkšniję medžiai sulinko, balti namai ėmė smegti. Visa aplink tapo papjė mašė.

Aš nusileidau laiptukais pro duris. Taip baigėsi mano pasaulis, ir prasidėjo jo.

***


Aš pakėliau akis, bet batai vis tiek liko pilni. Sniego, smėlio ar cukraus. Keturi baltieji lokiai šoko aplink mane rateliu. Regis, aš buvau Jurgelis. Jeigu tapdavau alyvinė, apie mane eidavo keturi alyviniai lokiai, jeigu manęs būdavo visa begalybė, lokiai būdavo visur, iki pat horizonto, už horizonto ir už visų horizontų. Aš atspindėjau pasaulį, o lokiai atspindėjo mane.
Kai atsisėdau ir pasirėmiau rankomis galvą, jie susėdo aplink mane ir pasirėmė letenom galvas.
- Broliai, - pasakiau jiems po kelių valandų, - aš jau nieko nebeatspindžiu. Sniegas, smėlis ir cukrus mano batuose, smėlis, sniegas ir cukrus mano gyslose ir tarp smilkinių.
Aš paleidau lokius ir išėjau ieškoti Lapino.
- Tavo kaulai yra dūdelės, - pasakė man lapinas, - bet jau negali groti.
Ir nepasiūlė jokio vaisto. Vėjas sukasi mano kauluose, sausas sniegas gurgžda gyslose. Jau seniai lokiai nebeieško manęs. Suprato, kad iš tiesų nieko neatspindžiu, pasaulis eina per mane kaip šviesa per stiklą. Tik kartais atkraginu galvą, tvirtai užsimerkiu ir dėl visa ko šaukiu, kad lokiai nesiartintų, nes jeigu kas nors mane atspindėtų, jeigu kas nors mane atspindėtų, horizontai taptų aštrūs ir lytų spalvomis, į kurias pažiūrėjus įsiskauda akys.

Aš klausiau Lapino, kurią minutę sulūžau, ir jis sakė, kad tą minutę nustojama juokauti.