Prieš iškeliaujant į nežinomybę

Niekam nepaslaptis,  jog mes gyvename tik kartą šiame pasaulyje ir kogero esama daug stipresnių jėgų, kurios sprendžia ar sulauks tas apgailėtinas žmogelis rytojaus, ar vis dėlto tai bus paskutinė jo diena ''po saule''. Kogero galima tik įsivaizduot, ką jaučia tas, kuris vaduojasi mirtimi ligos patale, arba tas, kuris yra pakankamai senas, jog suvoktų, kad greitai teks atsisveikinti su gyvenimu.
Todėl net ir būdamas pačiu didžiausiu ateistu, pajutęs mirties alsavimą tau už nugaros nejučia imi maldauti Dievo, kad paliktų tave gyvą, kad bent  trumpam  užmirštų, jog tu esi tik skudurinė lėlė ir suteiktų tau malonę  padovanodamas  dar trupinėlį gyvenimo.
Gabriel Garcia Marquez savo kūrinyje ''Aš išeinu'' tobulai perteikia besiruošiančio mirčiai žmogaus mintis: ''Dieve mano, jeigu aš turėčiau kruopelytę gyvenimo. Nepraleisčiau nė dienos, kad nepasakyčiau mylimiems žmonėms, jog juos myliu. <... >Seniems žmonėms aš įkalčiau į galvą, kad mirtis ateina ne nuo senatvės, o nuo užmaršties. <... >Ir kaip aš gardžiuočiausi šokoladiniais ledais! ''...
Nors anot A. Šopenhauerio gyyvenimas yra kančia, todėl, kad žmogus
yra pasmerktas kęsti mirties baimę ir nežinomybę visą savo gyvenimą, tačiau toks žinojimas tarsi ragina mus ne šiaip egzistuoti, o gyventi, atrasti savo pašaukimą ir įprasminti savo egzistenciją,
išnaudoti kiekvieną gyvenimo teikiamą progą, sakyti viską, ką galvoji, net jei tai ir turėtų gana skaudžių pasėkmių...
Todėl posakis ''Carpe diem'' turėtu būti kiekvieno paprasto mirtingojo devizas, nes prieš iškeliaujant į nežinomybę, mes, žmonės, kaip ir visi kiti gyvi padarai gyvename tik kartą šioje Žemėje, o pomirtinis gyvenimas tėra tik įsivaizduojamas paguodos prizas uoliam ir pamaldžam bei religingam žmogui... ir vis dėlto, juk niekas nežino, kaip viskas vyksta toliau, kuomet mūsų materealų kūną apleidžia
gyvybės ženklai ...