/laiškas/

Miela, Mari, rašau tau laišką –
apvilko medžiai savo lapais sodą,
kai sugrįžtu namo, berods vienodai -
tie patys akmenys juodi,
mačiau, gandrai paliko žvirbliams irštvą,
tie čirškia per dienas, langai apkurto,
agurkus jau visus išskyniau,
sėklojų nerinkau, tegul supūna,
dangus prakiuro - stogą gryčiai lopiau,
lietus nebenustos ir lis per naktį,
mama apšlubo – pabaigiau alyvą,
dagtis sausa - liepsnos pritrūko...
    – klausyk, Mari, jaučiuosi toks pasenęs,
suskretęs sutemoj linguoju lygę –
delnai mani įdiržę, vištos deda,
aš - bergždžias palikau ir matos kelias
anapus vandenų ir rūko, rūkau ir aš,
kai atveža tabokos, dar retkarčiais
alus putoja, bet šiemet apynius
sausra išlaižė, paliko gale gryčios
kuolai vinvyčiais apsiviję, regi, Mari,
pas mus liūdnoka, o kaip gi, vaike, tu
ir tas striptizo baras, man žmonės sako,
kad esu beprotis, nes išvariau tave
į šviesnakčių Paryžių, dar sako,
kad daugiau negrįši, o mūsų kudlius
laukia - nesulaukia, rašyk, vaikel,
man laišką iš Paryžo,
parodysiu visiems kaimynams prie grabnyčios...
Sudie, sudie, Mari, sudie, mieliausioji.