Dėdė ruduo

Kaip tykus vagis atsėlino ruduo. Vakarai darėsi vis ilgesni ir vėsesni. Į visų širdis ėmė belstis dėdė ruduo. Ruduo atnešantis į sielas kažkiek šalčio verčiančio virptelėti kartu su iš paskutiniųjų besilaikančiais pageltusiais lapeliais. Šitai juto ir mažasai Vilius. Bet ne , negalvokite, kad jis buvo paikai liūdnas vaikis. Ne, ne! Netgi atvirkščiai.
  Kaip ir kas vakarą jaučiant kaulus laužančią vėsumą visa Viliuko šeimyna susirinko trobon, kur šiltai ir jaukiai spragsėjo krosnis, pakrosny gulėjo senas ir tingus Jonaičių katinas, aplinkui šmurkščiojo amžinas murzius ir padauža Lukutis, zujo vyresnieji, o senelė tyliai sėdėdama mezgė šiltas kumštinukes artėjančiam šaltajam laikui. Staiga kažkoks veriantis verksmas perėžė visų ausis ir širdis. Kas čia?! Kas čia? Kas čia?... nušlamėjo per visą trobesį. Ei…kas ten kampe? Bene mažoji Adrija taip gailiai verkia. Ach... taip... buvome pamiršę paminėti, gi tai jautriausioji  siela visoje šeimynoje, tiesiog “jausmų ir įvykių surinktuvėlis”, kiekvienas menkutis įvykėlis šią mažutę sujaudindavo iki pat jos pasaulėlio gelmių. Taigi nieko nuostabaus, kad vėl kažkas sugraudino šią smulkutę mergytę. Bet, kaip ir kaskart tokiomis kritiškomis akimirkomis, drąsiais ir vikriais judesiais prie Adrijos atsidūrė Vilius, išdykėlis ir visada linksmuolis niekada nenuvildavo mergytės, sugebėdavo taip apversti jos minteles, kad pasaulėlis vėl prašviesėdavo. “Nagi sesele, kokie baubai šiandien įsiveržė tavo galvelėn? Kas vėl sutrukdė trapiosios sielos grožėjimąsi pasauliu?”... Na,broleli... nieko, tik ruduo taip greitai baigia pasiglemžti gražiausius rugiagėlių žiedus laukuose, pavogti lakštingalėlių balsus, ištirpdyti šilčiausius saulės spindulėlius..” Adrija kalbėjo taip graudžiai ir nuoširdžiai.. ”Na, bet mažute..ėėė!turiu idėją! Eime su manimi į palėpę, ten turiu šį tą tau, tik tau, sesule...” Jie ištykino taip tyliai ir atsargiai, taip, kad net jų visada energinga, pustažandė raudonskruostė mama su inteligentišku, mylinčiu ir pastabiu tėčiu net  nepasigedo. Vaikai pagrobti rudens ir atsėlinančio vakaro paslaptingos nuotaikos kopė stačiais laiptais tyliai ir pagarbiai, lyg keliautų pas burtininką ar dvarininkaitį iš senojo šimtmečio knygų... Praveriamos palėpės durys kiek sugirgždėjo ir pabudino mažuosius iš sapno atmerktomis akimis. Jie atsidūrė tamsioje, tačiau ne kiek ne baugioje palėpėje, čia viskas buvo jauku, priminė laimingas tėvelių vaikystės dienas, sienos deklamavo močiutės nuo pasaulio pasislėpus kurtų eilių posmus... O pačiame kampe stovėjo didžiulė pintinė - kraitis Jonaičių mergaitėms. Šia garbią pintinę atidžiai ir su meile pildė senolė, tačiau Vilius ,kaip guvus vaikis, viską buvo spėjęs apžiūrėti, paskaitinėti, patyrinėti dar praeitai žiemai dantukais kalenant. Vaikai net ir tamsoje gerai orientavosi visose pakampėse išlandžiotoje palėpėje, todėl greitai ir lengvai atsidūrė prie pintinės! Mergytė žiūrėjo susižavėjusi, netekusi amo, o Vilius matydamas smulkutės mergyčiukės nukaitusius veidelius džiugiai, bet su pagarba ir kiek prislopinęs įgimtą skubumą tarė:  “Tai tau, sesule, tau Adrija, senelės dovana. Ją gausi kai pasirinksi gražų poną, kurį pajusi  esant “Tavo žmogumi”(taip girdėjo senelę porinant), tačiau viduje yra šis tas kas pravers tau ir šįvakar. Tik, maže, nesakyk tėveliams, sutinki?” Mergužėlė žinoma sutiko apakinta džiaugsmo ir jai suteikto pasitikėjimo. Na, ji visą laiką žinojo, jog jos broliukas ypatingas žmogus, tačiau kad toks... Adrulė būtų dar ilgai taip gyrusi savo riterį, savo brolelį, bet ją ir vėl kaip ir vos įžengus į palėpę pažadino, tik šįkart ne sunkių vyrių girgžtelėjimas, o atidengiamos pintinės šnabždesys. Mergytė smalsiai žiūrėjo ką ištrauks Vilius, gal stebuklingo grožio karolius, gal suknutę dar močiutės laikų? O…o gal, tikrų tikriausią knygą? Gal brolelis žinodamas jos didžiausią vaikišką svajonę nusprendė padovanoti knygą? Žinoma, tai neįtikima, bet jeigu... Ir štai iš nekantrumo net virpėdama pamato Viliaus rankose seną, lyg prieš šimtą metų rašytą sąsiuvinį, o bernelio akyse išskaito susijaudinimą ir nekantrumą!” Bet, broleli... Kas gi čia?”,- Adrijos virpantis balselis kiek nuleido Vilių iš debesų.. “Paskaityk, mergyte, pasidomėk!”
  Mergučiukė kiek nedrąsiai virpančiais iš susijaudinimo piršteliais ėmė sklaidyti aplankstytą, kiek gelstelėjusį, net sulipusiais lapais nuo senumo ir ne be amžiaus žymių sąsiuvinį.. tyrinėjo atsargiai lyg galėtų kas iššokti iš jo. “Dienoraštis! Taip... senelės dienoraštis... ” Mergytė negalėjo sulaikyti džiaugsmo ir smalsumo ašarų. Pradeda skiemenuoti žodžius, sakinius, tekstus. Įdomu, nepakartojama, viskas dvelkia nuotykiais, šiluma, senovės jaukumu. Staiga mergytė lyg ir išsigandusi, lyg ir nudžiugusi lėtai bet aiškiai broleliui perskaito “RUDUO”. Čia Vilius švelniai pasisavina knygutę ir pareiškia norą šią skiltį paskaityti pats, jis mat kaip vyresnis norintis labiau perteikti nuotaikas balso intonacijomis, mergytė nė kiek nesipriešina, pasitiki broliuku, o šis savo ruožtu mergytę apgaubia senolės skara, patupdo lyg mažutį trapų paukštukėlį ant šiaudų krūvelės, jų pačių - vaikų suneštos, ir ima skaityti lėtai, atsargiai, vis žvelgdamas į sesulę.
  “ “Rugsėjo penkioliktoji“
kad ir kaip bebūtų keista, bet ruduo vis labiau nublankina prabėgusios vasaros vaizdus, įvykius, nuotykius, kažkur pradangina nuostabiausius pievų žiedus, pasiglemžia šilčiausiuosius saulės spindulius, pievas nutapo gelsva spalva, ant medžių vis mažiau lieka žalsvų lopinėlių, ruduo nutildo nuostabiausius paukščių balsus ir išgainioja gražiausius ir vėjavaikiškiausius debesėlius. Šiandien liūdesys sukaustė širdutę, taip norėjosi pravirkti ir pabusti tik kai vėl saulytė kas ryt žadins mane savo šiltučiais saulės spindulėliais, o lietus tebus šiltas ir gaivus. Aš taip nenoriu rudens, jis toks šlapias šaltas ir niūrus...”
    “Ė, gi visai kaip ašai, aš lygiai taip pat mąstau, negi mes su senele tokios panašios...” “Ša, maže, klausykis toliau!” ir Vilius vėl visa esybe pasinėrė į dienoraščio pasakojimą...
  “Rugsėjo ... deja , nelabai įskaitau... manau, kad... septynioliktoji”
  turiu Dievui dėkoti ir jį mylėti už savo sesulę! Net nemaniau, kad ji tokia šauni, ji man atvėrė akeles, kurios buvo stipriai užmerktos ir užrakintos mano taip nemylimam rudenėliui. Ogi buvo taip! Pamačiusi mane verkiančią didžiulėmis lyg pupomis ašaromis pasiteiravo, kas mane sugraudino, o man pareiškus, kad rašiau ilgesingą laišką vasarai pradėjo mane švelniai lyg mamulė myluoti ir suokti lyg lakštingalėlė tokius gražius dalykus. Patarė geriau įsimąstyti, įsiklausyti ir čeptelti rausvu liežuviuku ir tada saviškiuose rudens prisiminimuose išgirsiu vaikystėje dainuotas močiutės dainas bandančias nustelbti šniokščiantį lietų, tarp daugybės šlapio purvo išvysiu be galo gražius klevo lapus, įtempusi uoslę pajusiu mamos kepamų duoninių antukių kvapą, kurios taip vilioja po šaltojo lietučio, o čeptelėjusi liežuvėliu tikrai neapsiriksiu pamaniusi, kad skonio receptorius vėl suvilgė  sesutės pagamintas pieno kisielius, tokia atgaiva sielai ilgais, tamsiais vakarais... po ilgų sesulės šnektų mąstau... O gal visgi ne toks jau  blogas ir pikčiurna  tas dėdė ruduo”...
  ir vėl Vilius kiek sustoja pažiūrėti į sesutę, o ši susižavėjusi jau vaizduojasi duonines antukes bei senolės dainą lietui plakant trobos langus. Bet brolelis žino, kad Adrutei malonu klausytis, todėl jis tęsia... Švelniai ir su meile perteikia močiutės nuotaikas įmantriais balso vingriais, nedidukėm pauzelėm.
    “ Rugsėjo dvidešimt antroji”
Oi, koks žavus ruduo! Šiandien su Gunda buvome Stanauskų parkelyje, rinkome gražiausius klevų lapus, oi, kokių įmantrių jie spalvų, o po vienu netgi storą, bet visiškai sveiką baravyką – grybų pulkaunyką radome. Kaip nuostabu, kaip gražu. Parėjus ant stalo mūsų jau laukė dar garuojančios kaimynės Stefulės keptos bandelės ir mamutės šiltas pienas, o kokią gražią pasaką senelė sekė apie vasarą, ji taip subtiliai derinosi prie rudens vėjo beldžiančio į langines, niekadėjas matyt vidun patekti norėjo, tačiau, ne, mums gerai ir be jo... Jis tegul lopšines niūniuoja užu langų, taip bus šilčiau! Kokia buvau žiopliukė, kad nemėgau rudens...”
bet šitoje vietoje Viliui nebebuvo leista baigti, nes mažoji jo sesulė staiga stryktelėjo ir su visa senutės skara pasinešė apačion džiugiai šaukdama ”mamyte, mamyte, niekada nebeliūdėsiu rudeniui atėjus! Jis toks mielas…” ir mergytė pakendo tėvelių glėbiuosna. Tą vakarą visi valgė duonines anteles - bandeles ir gurkšnojo šiltą pienelį. Žinoma ir vėjas nepamiršo pačios gražiausios lopšinės Adrijai  padovanoti.