Po stiklo gaubtu

Virš miesto stogų jau antra para kaip snigo. Sniegas vis lygiai nuguldavo ant akmenų, kuriais išgrįsta miesto aikštė. Ir tirpdavo. Ilgai neužsibūdavo – pabučiuodavo žemę vis ir iškeliaudavo. Vėl krisdavo. Ir taip jau bemaž trisdešimt valandų... Miestas tuomet buvo  beveik tuščias – nei keleiviai, nei amžini ieškotojai neišeidavo į Žiemos sceną spektaklio metu. Tik atsargiai dirsčiodavo pro apšarmojusius langus, vaikai prispausdavo nosis prie stiklo ir bandydavo ištirpinti šalčio paukščių sparnus. Paukščių giesmės sakydavo jiems, kaip gera namuose.
      - Tu nuostabi.., -  vaikinas stovėjo prie eglės, tamsiame blokinių daugiabučių šešėlyje kvepėjo mišku. Jis uodė tą kvapą, - žinai... pavydžiu tau.
      Įkvėpė darkart nuostabaus nuostabaus, žalio ir gyvo kvapo, tuomet paglostė kamieną. Groblėtą ir drėgną. Bet tokį malonų. Atsisėdo ant žemės greta. Jis nebenorėjo būti vienas.
      - Trys akimirkos tylos atperka visą žiemą šurmulio, - prispaudė ausį prie eglės ir ji jam tyliai pašnibždėjo...
      Jųdviejų pokalbis buvo ilgas ir tiesiog pripildytas šiltos paslapties, žodžių stebuklo ir paprastos, tokios drėgnos ir turinčios tą nepaprastą žalumos kvapą, tylos.
    Rytą jį prižadino. Šiltos, avietėmis kvepiančios rankos.
      - Gal eikim... išvirsiu kakavos.
      - Ne, viskas gerai. Mudu tik kalbėjomės. Jau eisiu namo, - apkabino atsisveikindamas taip labai pažįstamą šaltį.
    Ji stovėjo ir stengdamasi  įvykdyti tai, ką nutarė šį rytą,  matydama lauke ant žemės gulintį apgailėtinai atrodžiusį vienišą kūną, primigtinai žvilgsniu reikalavo jo eiti kartu. Nesuprato stebuklingojo ritualo. Tačiau tylėdama sekė jį žvilgsniu. Galiausiai ištiesė ranką. Vaikinas dar ilgokai dvejojo. Aviečių bei šilumos kvapas. Ištiesęs savąjį, per naktį gerokai apžvarbusį delną, sau prie veido prilietė jos ranką. Perbraukė sau per skuostą. Pajuto šiltą gyvybės pliūpsnį. Ir vėl – snaiges krintančias ir tirpstančias  ant veido. Nieko daugiau nepasakęs atsistojo, darkart pažvelgė atgal ir delne spausdamas jos ranką, nuėjo kartu, šviesų ir šešėliu virtusio šurmulio link. Snigo.

      Senelis pagaliau baigė kurti židinį, dabar namuose buvo šilta ir šviesu. Mergaitė pakilo nuo fotelio, kuriame sėdėjo visą popietę ir žaidė pasaulį po stiklo gaubtu, priėjo prie viryklės, į puodelius supilstė kątik pašildytą pieną ir du puodelius padėjo ant palangės. Jie kvėpavo į langą. Ji nuo stalo paėmė stiklinį rutulį – jame dvi figūros eina per tuščią miestelį apsnigtais stogais. Porąkart krestelėjo. Snigo.