žieduose ir lūpose
akmenys noksta –
kiek šildai kiek gliaudai –
ne vaisiai –
tik tyla ir skalda
badmetis
o vasara tarpsta –
gal kriauklėmis užsėti
kelkraščius? –
pieniškuose pavėsiuose
kišenes prikriaukliautum
alkstantiems
iš nugaros priartėja
Arktis – ir nugarą
šerkšnu sudursto –
kaip gražu! – šūktelėt spėji
ledo krislais pažiręs
po pėdom kur mina
senkantį slenkstį
krūpteli per miegus
prisiminęs – badmetis! –
vyniojies į sapną
į vasarvidžio skarmalus –
it drugys iš kokono
kokį rytą gal išsirisi
kur medus ir pienas – dykai
akmenėlių derlius
žieduose ir lūpose –
raškai neši krauni –
gal kada žiežirbas skelsi –
sunkus bet naudingas
tas titnagas
nors badmetis bet bistro
už dangaus kampo
visada bus paduota
kriaukšlė griaustinių duonos
ir sklidinas stiklas krušos –
įdiržti bet išgyveni
dar vieną badmetį –
tada galima pamiršti
arba apsimesti...