Iš vieno su upe — 2

2. Dienos upėje

Ryškiai švietė saulė, pūkšnojo šaltokas rytų vėjokšlis, bet įbridęs vandenin, Antanas pajuto — statūs ir aukšti karklais užvirtę upės krantai iškart atskyrė jį nuo saulėtos žaliuojančios laukų platumos, užstojo šaltą vėją. Liko vienas su per petį pakabinta terba, ribuliuojančiu šaltoku pro kojas tekančiu vandeniu, upės duburiais, pakerėmis ir juose pasislėpusiomis žuvimis. Pro karklynų šakų apačią žvelgdamas į toliau užlinkusį upės vingį, pasijuto nejaukiai. Taip pagailo savęs ir kažkoks nelabai švelnus dagys suspaudė širdį, kad iš nevilties vos nepravirko... Juk tose gilumose, kur sraunus ar ramiai tekantis vanduo, štai su šitomis mažomis rankomis, su neilgomis dar kojomis, oi, kaip šiandien jam bus sunku. Kokia didelė upė, kokios plačios duburių erdvės ir kokie maži jo delnai ir trumpi pirštai, kad jais galėtų sučiupti tuose duburiuose plaukiojančią žuvį. Nusiminęs žiūrėjo į upę, prisiminė menką pietų pavilgą, ir kelios pikto bejėgiškumo ašaros, nusiritusios per veidą, nukrito vandenin. Praėjus susimąstymo akimirkai, po keletos minučių jis jau šypsojosi, pasijuokė iš savo bejėgiškumo ir taręs: „Ne šventieji puodus lipdo”, — pajudėjo.
Neilgai trukus srauni ir negili upės tėkmė pasibaigė. Čia, priešduburyje, augo į ajerus panaši, tik minkštesniais ir trumpesniais lapais, vandens žolė. Tarp jos buvo prisismaukę visokių žlėmų, o atidžiau įsižiūrėjęs, pamatė — čia zuja šimtai pilkai juodos spalvos vandens vabalų, šliaužioja kirmėlių ir kirmėlyčių, į grąžtelius susisukusių upės sraigių. Į tokias vietas kartais atplaukia ir didesnės žuvys. Jis brenda atsargiai, tarp žolynų ir žlėmų kartkartėmis kišdamas į vandenį rankas, pajunta pro pirštus slystančią gleimėtą vandens žolę ir visokį kitokį nereikalingą upės šlamštą.
Netikėtai pirštų galiukais pajunta ir užčiuopia kietą ir stangrų, slidžiomis gleivėmis apėjusį raudės šoną. „Jei sugebėsiu būti šaltakraujiškas,— toptelėjo mintis,— ir ramus, netgi visiškai abejingas, kai prie jos šono pridėsiu pirštą ar net du, kai raudę iš lėto pabaksnosiu ar net paversiu ant šono, visą laiką pamažu ir po truputį slankindamas ranką jos šonu, kol raudės pilvas atsidurs pačiame delno viduryje, tik tada galėsiu širdies gilumoje įžiebti mažytę vilties kibirkštėlę.” Bet žaidimas su žuvimi, jau žinojo, tesitęs iki tol, kol raudė nieko nesupras ir galvos tebesanti tarp tankių žolių ir žlėmų, kol ji, nieko neįtardama, ramiai žiopčios ir varinės žiaunomis deguonies prisisotinusį ir srauniai per žoles kunkuliuojantį vandenį. Toks įprastas jos buvimas žolėse ir sąnašose, kai jos draikosi nuo upės tėkmės, atsiradus jose Antano rankoms, neturi pasikeisti.. Dabar bereikia visai nedaug — tik tiek priartinti delną prie jos, kad neskubant ir nesutrikdant įprastinės čiurlėmis ribuliuojančio vandens, galėtų iš lėto ir švelniai ją visą apimti pirštais, ramiai ir ryžtingai suspausti taip, kad nesukrutėtų nė viena žolelė, nepasibaidytų nė viena, čia pat apie rankas besivartaliojanti jos draugė. Jeigu pavyks, jau jis, kaip andai ir tėvas, iš visai negilaus vandens neskubėdamas ištrauks ne vieną didelę, veidrodiniais šonais švytinčią žuvį.
Nors jis tėra vienas pats, bet širdin ateina palaimos ir pasididžiavimo minutė: juk ištraukus didelę žuvį, grįžęs namiškių išplėstose akyse jis išvystų ir nuostabą, ir šiokį tokį pavydą. „Bet, Antanai, būk geras, — jau tramdo save, — grabinėdamas žuvingą žolę ir sąnašas, neužbėk įvykiams už akių, nepaskubėk, netyčia nesupliumpsėk vandeny, nepaslysk, būk kaip ta rami vandens žolė, kaip po maurus besirepečkojantys vandens vabalai, kaip čia pat ant nugaros nulinkęs karklynas.” Apie jo kojas, jaučia, kušta ir plaukioja daug žuvų.
Kol kas raudės šoną liečia tik kairės rankos pirštai, dabar reikia prie jos priartinti dešiniąją. Sunku tai padaryti, kai apčiuopi didelę žuvį — jau vidinio jaudulio apimtas judesys nebe toks ramus, o kiekvienas šapų sujudinimas tolygus visiškam pralaimėjimui. Jis puikiausiai žino: tereikia tik vieno įtartino ir neatsargaus judesio, o gal net minties sujudėjimo ir bepajus, kaip išgąstingai suvirpa raudės šonas, ji staigiai mostelėja tvirta ir plačia uodega, pasispiria šoniniais pelekais ir visa jėga, išgąsdinusi ir savo drauges, sprunka iš sąnašų krūvos ir žolynų į duburio gelmę...
Momentas, kai Antanas artina prie raudės antrąją ranką, labai rizikingas. Pakol buvo neįpratęs, o kartais tiek besiranda ir dabar, kol antra ranka bando nors kiek praretinti šapus, greičiau suspausti tą kvailą į saują patekusią žuvį... O nelaimė, jis taip viską ir sugadino... Raudė pajuto kažką negero ir jis, rodėsi nieko neatsargaus nepadaręs, tarp šapų nebegalėjo liestis prie jos puikaus ir kieto šono — tarp žolių jos nebebuvo... Paskui, dar netikėdamas savo nesėkme, ilgokai čiupinėjo maurus, ėjo skersai ir išilgai, bet ten tik plaikstėsi vabalingi maurai ir tekėjo sraunus upelio vandenėlis...
Iš pradžių žvejojimas dažniausiai tik toks ir tebūdavo — žuvis, būdavo, ji lyg ir pinasi apie rankas, apie kojas, erzino Antaną, o terboje, kaip pavasarį daržinėje, vis tuščia ir tuščia...
O žuvelės gaudymui ši vietelė velniškai gera ir patogi buvo — saulė švietė tiesiai į nugarą, vandens tik iki kirkšnies, kojos rėmėsi į kietą ir patikimą gruntą, ir žuvelių būta ne vienos. Tik delikatumo, įgūdžių ir žinojimo pritrūko. Bet tą kartą įsibridus į vandenį, Antanui neatrodė taip. Jis net nepagalvojo, kad jo rankoms ar kojoms ko nors galėtų trūkti — tik instinktyviai, kaip katinas paleidęs žvirblį, buvo pritrenktas keisto jausmo: štai nemaža raudė buvo jau pačiame delne, be keletos sekundžių — jau ir terboje, bet, velniai rautų, ėmė ir paspruko... Nors verk, bet paspruko. Azartas ir nesėkmė. „Upely yra žuvies, tu net ranka ją gali paliesti, bet kaip katinas pažaidei su žuvele ir užtenka, ir palik ją ramybėje, eik ieškoti kitos vietos...”, — galvojo nusivylęs tą kartą ir piktai, negailestingai juokėsi iš savęs. Bet ar galėjo Antanui užtekti tokio pažaidimo? Netekęs vilties jis į situvėlesa puolė dar smarkiau, dar įnirtingiau brenda į duburius... Išnyksta laikas, nebėra danguje karštos vasaros saulės, nebėra upėje šalčiausių šaltinių tėkmės, niekis visi įbrėžimai ir įdrėskimai, nebeskaudūs paraudusiems ir vėjelio nuglostytiems pečiams saulėje perdžiūvę ir balta dulke apėję aštrūs medžių strampai, nebedegina nuo kranto nusvirusios ir ilgomis žiedynų uodegėlėmis apsikudlojusios ir skaudžios dilgėlės... Akys bemato vien upės vandenį, išneštas pakeres, vien railiojančią vandeny žuvį, vien patogias ir nepatogias žuvavimui vietas. Tik vieną tarpą pakėlęs akis į dangų jis pamato, kad diena jau praėjo...
Kitą dieną pamatė plonų ir ilgų kaip virvių žolės lapų prisipynusį ir prižėlusį duburį. Ilgos, metrinės pynės iš lėto plaikstėsi ramiai tekančiame vandenyje, o tarp jų daugybė vos plaukti pramokusių, sulig adata ilgumo išsprogtakių mažų žuvelių. Tai šiųmetinis mailius. Jas, žinoma, Antanas pamato tik tarp kitko. Jam įdomu, kas ten gilesnėje vietoje, pačios duburio akies vidury, kur turėtų būti didžiosios žuvys ir ar nebūtų galima iš gilumos jas kaip nors suginti į toliau prieš pat duburį susitvenkusius maurus?.. Dugnas tamsus, vadinasi, čia daug dumblo ir vandens bus iki krūtinės. „Įbridęs paplūsi su visa savo terba ir jokios naudos, nes anoje pusėje, — galvoja jis, — kur pro kranto suvešėjusius ir aukštomis dilgėlėmis pasigražinusius karklynus nėra kur nė piršto neprakiši, — slesnu, smėlėta. Nėra ten jokios pakerės, nėra akmenų ar suneštų žlėmų. Iki pat kranto tęsiasi pamažu iš gilumos išnyrantis ir vis šviesėjantis smėlio dugnas.” Žinoma, Antanas nebijo, gali bristi į gelmę, brautis pro šakas, bet ar apsimoka. Juk čia nieko nepeši? Galbūt, ten, kur ant smėlėto dugno auga vandens žolės, ir yra kas nors, bet pro karklų želmenis jam nieko nesimato. Gal ten yra dar ir koks šapų kuokštas suneštas — vienas Dievas bežino, iš šio kranto jam nieko nematyti. Jai ims lipti per žaliuojančius karklynus ir nusileis iki vandens, gal ir pamatys kelias žuveliokes, bet ar tai jam išganymas?.. Žinoma, jis žvejas ir mato iš toliau, bet ir žuvis ne pėsčia — mato ne blogiau. Brendant velnioniškai švytruoja jo baltos ir vandens pritilžusios kojas...
Didesnė žuvis puikiausiai viską girdi. Ji jaučia, kas darosi aplinkui, ypač kai jis, teliuskuodamas vandeniu brenda artyn jos. Juk Antanas ne šventoji dvasia ir negali oru perskristi ant seklėjančio ano kranto. Gerai, jeigu žuvelės bus tiek protingos ir nuo sukelto triukšmo nepuls į gelmę, o dar labiau sulįs į po krūmais suneštus šapus. Bet juk jam reikės ne tik pereiti upę, bet ir prisiderinti prie jų. O paskui rankų pirštais, įsiterpus tarp skystų žolelių ir šapų, sugauti. Daug, oi daug, abejonių Antanui sukėlė šis gilus duburys. Tada jau buvo suskaičiavęs ir žinojo — iš dvidešimties atvejų sėkmingas būna tik vienas. Ar apsimoka jam prasidėti su šita vandens platybe — spidinčiu duburiu? Žinoma, ne, reikia ieškoti geresnės vietos. Jis eina tolyn.
O ten ilgas, palyginti tiesus ir negilus upės tarpsnis. Vanduo teka srauniai, saulė pro tankias ir vešlias medžių šakas bemaž neįšviečia. Jis pasijunta visiškai atskirtas nuo šilto vasaros pasaulio, patenka lyg į tamsų, žaliomis medžių šakomis apipintą, drėgme ir vientisu šešėliu kvėpuojantį urvą. Srauni vandens tėkmė čia bejėgė — ant dugno stambus žvyras, o abu krantus iki pat viršaus sutvirtino pajuodavusios ir rudos medžių šaknys. Upės vaga uždaryta į srauniai tekančią giloką vienodybę. Kur gilėliau, prie pat kranto, ko nors ieškodamas tarp vandenin suėjusių alksnių ir karklų šaknų, gali aptikti į jas įsipynusį kokį vėžpalaikį, gali aptikti ir nedidelę vėgėlaitę... Bet, o varge, šaknų čia tiek storai ir kietai suaugusių viena į kitą, stangriai susipynusių, kad aptikęs vėžį, geriausia bus, jei ištrauksi tik dvi jo priekines žnyples. O jei dar vargsi, žinoma, ištrauksi ir patį vėžį, bet jis bus nežmoniškai sužalotas — nulūžusi jo nosis ir visas tiek suspaustas ir aplamdytas, kad į terbelę dėti jau nebebus ko. Tik pamatysi, kad pro sulaužyto šarvo lukštą šviečiasi pilkai žalzgana, panaši į košelieną ir bemaž permatoma jo mėsa. Tad ar apsimoka čia sustoti ir pradėti žvejoti?
Tarkim besičiupinėjant ir bekaišant pro retesnes šaknis pirštus pasitaiko kokia vėgėlikė, tai ją paliesi tik pirštų galiukais, nes į tankų ir kietai susipynusį šaknyną visos rankos niekaip neįgrūsi. O vėgėlikė, gali būti tikras, ne vieną landą turi. Kai tu, vargais negalais pralaisvinęs šaknis, lyg ir turėtum ją pagauti, bet, šiaip taip įkišęs ranką, pajusi, kad jos jau nebėra ir vieta atšalusi. Jei, pasidairęs po upę ir bepamatysi ką, tai tik sraunuma nuvingiuojantį pailgą vėgėlės juodulį. Ji labai supratinga žuvis. Kartą, jau visai prasilaužęs pro šaknis, prisiminė Antanas, jau manė, kad ją kaip ir terboje turi. Ne taip buvę — ji pasinaudojo po šaknimis atsiveriančia vandens išplautos erdvės smėlinga sekluma, užsirangė ant jos laukdama, kol žvejys pasitrauks. Kai jis, netekęs vilties ir jos nebeapčiuopęs, nusispjovė ir atsitiesė, bei vandeny nusiplovė purvinus pečius ir įbrėžimų kraują, iš to paties urvo pro pat kojas, kaip niekur nieko, ji išsirangė ir nuplaukė erdviais upės vandenimis...
Dėl to jis ir čia nesustoja, eina toliau. Bebrisdamas vandeniu ir besisaugodamas aštresnių akmenų, pajuto — į ranką geliančiai įsisiurbė nevidonas uodas, mat ir tam suskiui užtenka drąsos šioje drėgmės priėjusioje šešėlių karalystėje, net vidurdienyje užpulti vargšą žvejį... Supykęs tėkštelėjo, ir pastarąjį tėkmė nunešė pirmai pasitaikiusiai žuviai į nasrus.
Upė suka į dešinę, atsiskleidžia platesnė erdvė, karklų šakos čia sugulusios tiesiai į vandenį. Iš spindinčio ir žiburiuojančio duburio srovė kliokte kliokia, visur gilu. Dugnas kietas kaip neatmirkstantis molis. Vanduo graužia molingą dugną, ir jis susisluoksniavo nedidelėmis kietomis terasomis. Tokiose vietose, žinojo Antanas, gali būti urvų, pavienių didelių akmenų. Dėl to rankomis gaudantis žvejys turi apgraibyti ir apčiupinėti kiekvieną tokios molingos terasos vingį ar įlinkį. Molio urvas yra kur kas geriau prieinamas ir patogesnis, nei susipynusios medžių šaknys. Jį nesunkiai galima praplėsti, išgremžti su nagais. Ištyręs upę iš pradžių kojomis, o paskui ir rankomis, jis užčiuopė keletą plačių urvų. Jie buvo giliai, prie pat dugno. Norėdamas čia gaudyti, Antanas turėjo pasinerti po vandeniu. Čia galėjo būti tik vadinamasis povandeninis žžvejojimas, bet tai jam buvo ne pirmiena. Jau buvo išmokęs ne tik plaukioti, bet ir nardyti, ir šliauždamas padugne atmerktomis akimis stebėti upelio povandeninį pasaulį: besidraikančias vandeny smėlio kruopelutes, besiplaikstančius žolių lapus, bisokius vabalus ir vorelius, praplaukiančias mažas žuvytes...
Povandeninis žuvies gaudymas buvo sunkesnis: pasinėręs gali išbūti tik tiek, kiek užtenka įkvėpto oro, po to turi išlįsti, įkvėpti iš naujo ir vėl paniręs ieškoti to paties urvo. Jeigu ten vėžys, nieko baisaus — jis nerangus, niekur, tau vikriai darbuojantis, nedings, o jeigu vėgėlė — tai jau prastai. Mat ji, pajutusi žmogaus ranką ir gerokai moliu užterštą vandenį, kiekvieną sekundę ieško progos pralįsti pro ją ir pasprukti į upės erdvę. Kur tau ji lauks, kol įkvėpsi oro ir vėl pradėsi ją gaudyti. Dėl to reikia darbuotis viską apskaičiuojant sekundėmis. Kol įkvepsi oro bandyti urvą užkišti nors kojos pėda. Gerai, jei urvas siauras, o jei į jį galėdavai įlįsti ir pats su visa galva ir pečiais, ką tau tada vargšė koja bepadės? Tik tam, kuris rankomis žuvies negaudė, viskas atrodo paprasta, o tas, kuris nardė, be vargo supras — ranka urve ir galva vandeny — yra didelė žvejo bėda ir sunkumas. Rankai urve pasiutusiai ankšta. Lendant gilyn pirštai nebetelpa, visi sueina į apvalią krūvelę ir nė iš tolo negali jų išskėsti taip, kaip reikia žuviai suimti. Reikia ilgai vargti, ieškoti ir laukti progos, kol prie pirštų atsisuks žuvies galva. Tada suskubti ir prispausti ją prie slidaus urvo krašto. Bet ji yra pasidengusi gleivėmis, nepaprastai slidi ir judri, moka išsisukti. Juk ir ištraukęs, abiem rankomis suėmęs, ne visada ją teišlaikysi, o urve — nė tiek.
Žuvis ir žvejas žūtbūtinai imasi — ji nori pasprukti, rangosi ir slepiasi urvo gale, atkiša uodegos galiuką, kuris, kaip vasaros migla, sukiojasi žvejui apie pirštus, bet jos suimti ir suspausti niekaip negali. Jis, gaudydamas, ne mažiau kaip ta žuvis po vandeniu, pritrūkęs oro žiopčioja, kabinėja ją pirštais, laukia ir nieko daugiau negali. Žinoma, žuvies uodegą irgi bando suimti, nes reikia juk kažką daryti, kai ji su žveju taip išmaningai juokauja. Kita vertus, nemirksi gi visą dieną vandenyje prie vieno suknisto urvelio... Vėgėlė pagaliau nebeišlaiko kutenimo, sujuda, pasiraivo... Dabar žvejas vienu viduriniu pirštu liečia minkštą jos pilvą. Ir taip abu jie vargstata, vargstata, kol visiškai išsenka žuvies kantrybė, kol ji nuo tirštai molio prisipliuškenusio vandens pradeda dusti ir suprasti — geruoju tai nesibaigs, reikia kuo greičiau sprukti iš to prakeikto urvo ir į marmalą pavirtusio vandens. Tegu skradžiai tą urvą, nors ir geras buvo šis molio namelis ir ji čia pagyveno ne vieną mėnesį... Pasikeitus žuvies mąstymui, atėjo laikas žvejo išmonei ir miklumui. Tada prie molio urvo sienos reikia ne tik vėgėlės galvą prispausti, bet ir suspėti sučiupti ją taip, kad tarp pirštų atsirastų plačios jos žiaunos. Jeigu tas pasisekė — ši žuvelė jau sugauta. Tegu ji raitosi, tegu mėtosi į šalis kiek tik nori. Jei suėmei už žiaunas: gali būti tikras, žuvis nebeišslys. Po keliolikos sekundžių, švyturiuodama juodai gelsvais šonais, ji jau raitysis saulėtame ore. „Bet jaunas ir nepatyręs paaugly,—kartoja sau Antanas,— nesipuikuok savo laimikiu, nesidžiauk užhipnotizuotas sėkmės, žiūrėdamas į ją čia, upės vidury, kur taip gilu. Greičiau kišk ją į terbą ir užrišęs padėk ją krante, nes tik tada būsi garantuotas, kad ji nebepabėgs...” Kaip dažnai nepatyrusiam žvejui ši laimės akimirka pavirsta juodžiausia, niekada nepamirštama ir draskančia širdgėla — žuvis, besiraivydama ir besijudindama, šmūkšt ir išslysta iš sušalusių, sugrubusių ir permirkusių pirštų... Antanas yra bandęs tokią išslydusią ir jau apžilpusią žuvį dar vytis, bet viskas buvo veltui... Jei jau išslydo, iš karto peržegnok ją ir kuo greičiau pamiršk buvusį trumpalaikį džiaugsmą ir ilgai trunkančią nesėkmės širdgėlą.
Nors ir nelabai didelę, bet civilizuoto pasaulio pripažintą žuvį — vėgėlę, šį kartą Antanas sugavo. Visas vargas gryni niekai, širdy tik smagumas, nes jau ne tuščias grįš namo ir prie išvirtos bulvės turės ką pridėti...
Tėvas Antaną su žuvimis mokė elgtis padoriai: jeigu jau pagavai, vadinasi, tau pasisekė, neleisk jai, vargšei, dešimtimis minučių kankintis, žiopčioti, žiaunomis gaudyti jai netinkantį orą. Nelaukęs dėk ją į vieną ranką, o kita paimk už galvos ir truputį suktelėk stuburkaulį. Žuvelė tavo delne suvirpės ir tuoj pat nesikankindama numirs. To pamokymo nepamiršdavo ir dėl to, kad išslydusi į vandenį tokia žuvelė jau niekur nebepasprukdavo.
Šiandien Antanui tai buvo tik pirmas urvas ir jau toks netikėtas laimikis. O jų šiame molyne jų dar bent penki. Visi geri, verti arba didelių žuvų, arba didelių vėžių. Toks geras gylis, tokia smarki ir gaivinanti vandens srovė, tokia erdvė ir skaidruma. Lygiai taip, kaip ankstų vasaros rytmetį išėjus žmogui į pamiškę pakvėpuoti grynu oru. Stambesnė žuvis būtų tik paskutinė kvaiša, jeigu beplaukiodama neužsiimtų tokių gerų urvų... Nuojauta šį kartą neapgavo — iš jų Antanas dar ištraukiė tris didžiulius vėžius. Jų žnyplės buvo ilgumo sulig jo pirštais, o ties jų viduriu nuo didumo ir senumo jau pasidaręs toks tarpas, kad į jį bemaž tilpo mažojo piršto storis. Vienam jų kažkas buvo nutraukęs koją, jos vietoje kadaravo maža balta atauganti kojytė, kuri užsibaigė mažomis žnyplelėmis. Džiaugėsi laimikiu ir vis į delną dėliojo pačio didžiausio priekines kojas. Jų buvo pilna sauja, o vėžys ore jas vos išstengdavo pakelti.
Ak, jūs vėžiai, vėželiai — kiek vargo, laimės ir nerimo jūs atnešėte į Antano paauglystės laikus. Jo susitikimai su vėžiais prasidėjo nuo pat to laiko, kai tik mama išleido vienus eiti prie upės. Iš pradžių vaikai žvejodavo tik ten, kur nebūdavo vėžių. Jei žvejojant po akmeniu aptikdavo ką nors panašaus į vėžį, ranką iš po akmens išlėkdavo kaip nudeginta karščiausia ugnimi ir po to patys strimgalviais puldavo į krantą. Patenkinti trindavo išlikusius ant rankos sveikus pirštus, iš baimės plačiomis akimis žiūrėdavo į tą baisią vėžių apgyventą paakmenę ir, metę vingį, ieškodavo tokių, kur būdavo vienos žuvys be tų besižnaibančių pabaisų...