Lietuvai

Jei tektų kreiptis i Lietuvą, kreipčiausi- Tu. Aš kreipčiausi, kaip į man pačią gražiausią mergaitę visame pasaulyje. Mergaitę, vilkinčią geltonu megztinuku, žalia suknele bei avinčią ryškiai raudonais bateliais. Jau dabar ją regiu savo akyse. Gražu. Ak, už širdies net griebia. Bet vien kreiptis į ją neužtektų, kad patraukčiau jos dėmesį. Neužtektų tiesiog einant gatve jai pasakyti- labas. Nepakaktų netgi nusišypsoti. Dar pamanytų, ką nors negera. Dvejoju. O kas jei aš jai nepatiksiu? Pasirodysiu netinkamas. Ne. Nustok, sakau. Neleisiu tokiom negerom mintim užgniaužti savo jausmų.  O gal reikia pasidaryti tokį nedidelį sarašiuką, kad, priėjęs prie jos, žinočiau, ką jai pasakyti? Staiga paklausiau aš to savęs mintyse. Gali ir išdegti. Pirmas punktas toks, antras toks, trečias toks. Atrodo visai paprasta.
   

    Kiek pažįsta mane draugai, nė vienas nepasakytų, kad galėčiau pulti taip žemai. Negi jis imsis ir rašys, ką pasakyti Lietuvai ją sutikus- išrėžtų man taip į akis. Bet štai aš jau sėdžiu po tiltu šią nuostabią popietę ir rašausi: Brangi Lietuva, žinau kad nesu toks idealas, kaip tu norėtum, bet aš esu tau neabejingas. Mano jaus…Nutraukia mane vidury žodžio plastikinis butelis, kurį pamatau plaukiantį upe. Nejaugi žmonės išmeta viską kur papuola, pasibaisėtina. Kokia nepagarba. Gerai, reikia grįžti ten kur baigiau. Ak, mano jausmai tau labia stiprūs. Ne, skamba kažkaip netaip. Gal geriau: Aš jaučiu labai didelį susižavėjimą tavimi. Galėčiau valandų valandas sėdėti ir žiūrėti į tą geltoną juostelę, įrištą į tavo plaukus. Tačiau staiga sušnara krūmai, ir išvystu mergaitę. Ji eina palei upę, atsigręžia į nuskrendantį paukštį. Atrodo, imtum ir nufotografuotum. Tai- Lietuva. Suprantu tai turėdamas šią  progą į ją žvilgtelėti. O, ne. Ji eina link manęs. Ką daryt. Pradedu panikuoti, kas man nebūdinga.
          - Labas, - pasako ji priėjusi.
          - Labas, - jai atkertu kiek sudvejojęs.
    Ne, viskas ne pagal planą, aš turėjau sakyti: brangi Lietuva, žinau kad nesu toks idealas..: pagalvoju. Ji prieina dar arčiau ir manęs užklausia:
          - Ką čia veiki?
          - Šiaip sėdžiu, mintis rašausi, - atsakau jai
    Gerai, dabar vienintelė proga į ją kreiptis. Ji šluostosi savo megztinuką. Pasistenk nesusimauti. Kreipiuosi:
          - Brangi…Vos spėju ištart šį pirmą žodį iš savo pasirašytos kalbos, - o ji atsako:
          - 100 litų mokėjau.
    O ne, ką aš pasakiau. Susigėstu. Dabar man galas. Staiga atsikvepiu. Delnai pradeda prakaituoti. Netikėtai ji praveria burną ir taria:
          - Gerai, iki. Jau lėksiu.
    Man tokia įtampa, net nesugebu padoriai atsisveikint. Stuobrys paskutinis, - pykteliu ant savęs, ką ji dabar apie mane galvos. Dar pamanys, kad man tik pinigai rūpi. Nesąmonė.


    Jau pradėjo temti. Einu namo. Jaučiuosi lyg  savo šunį užkasęs. Ča rimtai. Kaltinu ir kaltinu save, kam tu taip, kam tu anaip pasielgei. Bergždžias reikalas. Nieko nepakeisi. Einu ir vėl galvoju: Jei tektų kreiptis į Lietuvą, pasakyčiau, kad ją myliu visai kaip tėvynę. Pasakyčiau, kad neturiu daugiau apie ką mąstyti. Tik apie tave. Praeitis man nesvarbi. Nesvarbūs nei tavo karai, nei vidiniai konfliktai. Jei nešiojiesi savyje tai, ko nenori pasakot, nepasakok. Tavo valia.  Tik leisk man suprasti, kad aš tau  bent kiek reiškiu. Nors menkutę rasą ant žolės lapelio. Dabar sustoju ir užsimerkiu. Tyliu. Tyliu tol, kol išgirstu duslų širdies plakimą. Sušnabždu: Lietuva, išklausyk mane.