Lietuva vazonėlyje

Šis kūrinys užėmė trečiąją vietą konkurse „Myliu tave, Lietuva“.

Tėvas pasėmė žemės, čia pat, prie slenksčio pasilenkė, pakrapštė ir atsitiesė su dviem saujomis pilkšvo smėlio.
- Tėviškės žemė, branginkit - pribėrė mums į delnus.
Spoksojau į tą smėlį, nežinodamas ką toliau daryti. Pastebėjau, kad Martynas pilasi ją į palto kišenę ir pats paskubomis taip padariau.

Kai įkišau į kišenę ranką, ieškodamas smulkių autobuso bilietui, pirštai nemaloniai susmigo į smėlį. Šią akimirką, tėvo sentimentalumas pasirodė kvailas ir bereikalingas. Būčiau tuoj pat išbėręs tą smėlį iš kišenės, jei ne pilnas autobusas žmonių - gėda man buvo prieš juos savo kišenės turinio.

Oro uosto tualete pirmiausia iš kišenės iškračiau visą smėlį. Tą akimirką, kai paspaudžiau nuleidimo mygtuką, lyg ir pajutau sąžinės dilgtelėjimą, pamačiau tėvo veidą. Vis tik toji žemė, kuri dabar keliavo kanalizacijos vamzdžiais, jam turėjo kažkokios ritualinės reikšmės.

Šią žemę vėl prisiminiau tik po kokių metų, kai Martyną iškraustė iš jo buto ir jis su visa manta pasibeldė į mano duris. Turto jis turėjo nedaug - lagaminą, čiužinį ir vazonėlį su kažkokiu sunkiai apibūdinamu augalu. Numečiau kažkokį ne itin vykusį juokelį apie tą jo augalą, bet Martynui tai nepasirodė juokinga:
- Čia Tėviškės žemė.
Pasirodo, buvo išsaugojęs tėvo duotą saują. Augalą jis vadino Lietuva. Nejučia pajutau jam šiokį tokį pavydą dėl tokio sentimentalumo

Po keleto mėnesių Martynas paliko Londoną ir grįžo į Lietuvą. Išvažiuodamas įteikė man savo žaliąją Lietuvą ir beveik tėvo balsu ištarė:
- Brangink.

Tą patį vakarą išnešiau augalą į koridorių. Negalėjau pakęsti kambarinių gėlių.

Naktį susapnavau sapną. Dievas tėvo balsu grūmojo man iš dangaus, šaukdamas: „Kur tavo žemė? Kur tavo žemė? „, o aš šliaužiojau keliais po begalinį viešąjį tualetą ir rinkau kruopelytę po kruopelytės, ieškodamas pilkojo smėlio. Niekad netikėjau, kad galiu būti toks prietaringas, bet iš ryto augalą parsinešiau atgal į kambarį.

Keletą kartų jis vos nenudžiuvo - pamiršdavau laistyti - tačiau kiekvieną kartą atsigaudavo ir vėl sužaliuodavo. Galiausiai pripratome vienas prie kito ir jis netgi sukrovė žiedą. Žydėjo baltai ir trumpai.

Kai krausčiausi, augalą pasiėmiau su pirmaisiais daiktais. Prisirišau prie jo. Kartais, kai vienuma slėgdavo, imdavau su juo kalbėtis.

Kiekvieną kartą, kai man rašydavo, Martynas klausdavo, kaip Lietuva.  Kiekvieną kartą jam atrašydavau, kad klausimas kvailas - juk jis gyvena Lietuvoje, ne aš. Jis nutylėdavo, nors abudu žinojome, apie ką iš tiesų šitas klausimas. Man rodėsi, kad taip jis mane tikrina. Tiktai niekada iki galo nesupratau, kas tai per egzaminas.

Pirmą kartą grįžau į Lietuvą per tėvo laidotuves. Parsivežiau ir augalą.  Kai niekas nematė, pakapsčiau prie slenksčio, ten, kur kadaise kapstė tėvas ir įkišau augalą į žemę. Tegul auga, pagalvojau, Tėviškės žemėje.

Išvažiuodamas nemačiom pasėmiau truputį žemės, ten, prie slenksčio ir prie augalo. Prisipyliau kišenę pilkojo smėlio.

Jau pakilusiame lėktuve, įkišau ranką į kišenę ir panėriau pirštus į smėlį. Staiga suėmė nerimas - o jei ten jam neužteks saulės? O jei per daug drėgmės bus? O jei motina tiesiog išraus jį, kaip piktžolę? Ir tik prieš pat užmiegant radau ramybę - jis tėvynės žemėje. Nieko jam nenutiks.