Apklausa

Dainius, 25 metai, viešųjų ryšių specialistas patriotizmui:

„Mano siekiamybė, kad vyrai apie Lietuvą pagalvotų kas tris minutes, o moterys – kas penkias. Netiki? Prisimink tai, kai, ant aprasojusio autobuso lango, pirštu vedžiosi žodį „Lietuva“. Kampanija į kompaniją priima visus – išeivius, ateivius, pamiršusius, įniršusius, laimingus ir ugningus. Nauda? Gal gausesni turistų srautai, užsienio investuotojų susidomėjimas ir sugrįžimas iš Estijos, Latvijos, kažkurio Azijos bei Afrikos kampelio į prideramą, ir dar prieš tūkstantmetį Brunono paminėtą, žemėlapio vietą?

Beje, kai nustoji plakti save, kraujas nebesitaško, o ir randų tiesiog nebeatsiranda. “


Vismantas, 37 metai, istorikas:

„Oficialiai į pasaulio istoriją mes įžengėme žmogžudyste. Tai gal meskim tas kuokas pagaliau? Paslaptys traukia – naudokis tuo.


Danutė, 32 metai, namų šeimininkė:

„Man Lietuva stipriausiai apsireiškia tada, kai savo septynmetį sūnų Paulių kieme išgirstu rėkiantį „ruskis padruskis, ne iš savo Lietuvos, o iš karvės uodegos“, o šiuos garsus akcentuoja lazdos švytavimas kairėn dešinėn. Tada aš meiliai, iškišusi galvą pro devinto aukšto langą, pašaukiu atžalą namo. Po dviejų su puse valandos jam parsibeldus, švelniai nuimu tą grumstą molio nuo žando, iš plaukų iškrapštau visą 67 namo kiemo florą ir fauną ir, pasisodinusi ant kelių, paaiškinu: „Žinai ką, Saška nekaltas, jis tik aplinkybių auka. Visada prisimink, kad esi galva aukščiau, nes turi pagrindo mintyse (aišku, ne balsu) sudainuoti šią dainelę. “


Rokas, 21 metai, muzikantas:

„Ką aš žinau... Lietuva atsiranda tada, kai manęs paprašo užsimerkti ir pagalvoti apie Lietuvą, o tuo metu galvoje pasirado taip tuščia tuščia... Jokios D. Britanijos, Airijos, JAV ir Ispanijos“.


Šarūnas, 5 metai, darželinukas:

„Kai auklėtoja manęs paprašė užsimerkti ir įsivaizduoti Lietuvą, aš padariau taip ir įsivaizdavau savo mamą, tetį, namą, močiutę, šunį, savo žaislus, tą baisų liftą, dar daug nuorūkų, kurias radom prie supynės, bet nepasiėmėm, nes smirdėjo, įsivaizdavau langą, pro kurį matau kitus langus, degtukų dėžutę, kurią slepiu nuo visų, dar manų košę, kurią spjaudau po stalu ir senelio dantis, kuriuos jis kažkodėl išsiima. Ir viskas... Ir tada būna labai Lietuva. “


Simas, 43 metai, statybininkas:

„Lietuva? Kai nereikia kovoti ir gali laisvai pareikšti, kad viskas šūdas“.


Rasa, 20 metai, studentė:

Aš labiausiai jaučiausi lietuvė, kai dar penktoje klasėje žinojau, kur randasi Kambodža ir Eritrėja. Daugumai pasaulio gyventojų tai nepavyksta net įpusėjus gyvenimą.


Justė, 31 metai, poetė:

„Aš Lietuvą labiausiai myliu, kai kuriu apie Doriano Grėjaus plaukus, Kirkės ištvirkimą ir bosinę gitarą“.


Arnas, 45 metai, verslininkas:

„Pirkti, parduoti, investuoti, rizikuoti, konkuruoti. Dirbti, dirbti, tiesiog tyliai dirbti. Žinoti, kad prisidedi prie to, jog rytoj mano vaikas (ir kiti vaikai) saulę piešinyje nuspalvins besišypsančią, nes turės pieštukų. “


X, 29 metai, gal žmogus:

„Lietuva būna visada. Nes mano akys žalios, plaukai tamsiai rudi. Aš neemigravau ir nustojau žiūrėti TV, nepabandžiusi papulti į eterį. Gulėdama ligoninėje aš nedaviau kyšio ir per 29 gyvenimo metus nenusižudžiau. Net nebandžiau. Aš nesusijuokusi gesinau kaimyno namą ir nebalsavau, kad po to gyventi geriau. Aš nevalgau cepelinų ir nemanau, kad oranžinis kamuolys simbolizuoja tautiškumą, kai girdi, ketvirtfinalio barjero neperšokusiems skirtus, neapykantos lozungus.

Aš labiausiai lietuvis. Ir labiausiai, kai apie tai negalvoju.