Medituoju angelą

  Kai pavargstu sėdėti su draugais ar be jų ant suolelio prieš ligoninės pastatą, tada einu. Einu aplinkui ir į priekį, ir kitomis kryptimis. Man patinka, kai nuo šaligatvio užlipu ant žolės ir atvirkščiai. Kitiems be galo keistas toks mano elgesys - o juk stoviniuoti ant ką tik nudailintos vejos gali būti labai gera, nors ir draudžiama; bet visiems strykčiojimas nuo žolės ant šaligatvio kažkodėl atrodo smerktinas. Tenka susitaikyti su tuo, kad esu kitoks nei kiti ir kad tai, ką aš darau, kitiems nepatinka. Susitaikymas galbūt kiek netinkama sąvoka, nes aš vis tiek darau taip, kaip man reikia, tik kai kiti prieina ir priverčia mane liautis, aš taip ir padarau, bet šiaip aš visada medituoju ir man nusispjauti, ką kas sako ar daro. Kadangi visada esu meditacinės būsenos ir mane visada apėmęs ir įtraukęs mano meditacijos objektas, tai aš esu beprotis ir savo artimiesiems sukeliu daugybę rūpesčių. Bet jie nesupranta manęs ir niekada nesupras ir niekada aš nei jiems, nei kam kitam nieko neaiškinsiu, nes tai reikia pajusti - reikia pajusti savo valia ir proto nebuvimu tą aukštesnę, visa apimančią ir užmušančią, ir užvaldančią jėgą, kuri  tik mano mintyse ir dar nesunaikintoje pasąmonėje įgyja šiek tiek apčiuopiamus kontūrus, kartais panašius į angelo, kartais į kiaulės, kartais į dar kokios, visiškai nesvarbu kokios, būtybės.
  Aš pykstu, kai mane šeria ir bado vaistais, kad užmuštų apmąstymus, vienas po kito atsirandančius mano galvoje; bet nieko neparodau, o kenčiu, nes to reikalauja susikaupimas. Kenčiu, nes po vaistų mano meditacija nutrūksta ir aš pasijuntu vienišas ir dėl to galų gale užmiegu, kas nutraukia mano nuolatinį ryšį su didžiuoju suvokimu, angelu ar demonu - visiškai nesvarbu, kaip tai pavadinsiu. Po užmušamo miego ateina vis stiprėjanti nuojauta, kad tai turi baigtis, o visa aplinka bei mano proto nebuvimas sako, kad laikas pačiam tai pabaigti; pasiekti nirvaną, išsilaisvinti, pamiršti ir susijungti su tuo - vėlgi galiu vadinti tai kaip noriu, o jūs nieko nesuprasite. Ir ta paskutinė meditacija nenumaldomai artėja ir jai jau greitai rasiu progą. Nes taip reikia, nes toks yra mano gyvenimo tikslas, galutinė mano egzistencijos esmė.
  Mane kiekvieną dieną giminės veda pasivaikščioti. Aš einu sunkiai, be to, visada mėginu nuo šaligatvio užlipti ant žolės, dar kartais mėginu pašokinėti, bet vietoj kojų raumenų sujudinu kaklo, rankų ar balso stygų raumenis ir tada atrodau negerai ir keistai. Ir visą laiką jaučiu: pirmiausia jaučiu tą tokį mielą padarą, siluetą, amžinai susijusį su manimi ir tik kartais paliekantį mane po vaistų; taip pat jaučiu saulę, šviečiančią man į veidą, saulę, į kurią vis mėginu pakelti akis bet dar nesugebu; kojomis jaučiu šaligatvį, o akimis matau šaligatviu einančias moteris ir merginas, kurios prasilenkdamos instinktyviai traukiasi kuo toliau nuo manęs; matau vyrus, kurie praeidami pro šalį instinktyviai traukiasi nuo manęs dar toliau; ir matau vedžiojamus šunis su antsnukiais ir be jų, kurie lygiai taip pat instinktyviai bėga nuo manęs; kartais dar jaučiu ir skonį - kai griūvu ant šaligatvio praradęs pusiausvyrą, o tėvas nespėja manęs sulaikyti, jaučiu kraujo skonį burnoje. Ir kaip tik tada ateina suvokimas, kad tik žolė neskaudina manęs ir nuo manęs nebėga. Ir kaip tik tada suprantu, kad atėjo laikas pažaboti saulę ir visus. Tiesiog pamirštant juos. Ir kad man padės žolė ir mano angelas. Todėl, kai mano tėvai nusisuka nuo manęs išgirdę netoliese dūžtančių stiklų garsus, aš atsiskiriu nuo jų ir sukaupęs visas savo jėgas pabėgėju kelis metrus iki artimiausio žolės lopinėlio, ir suklumpu ant kelių, kad pamirščiau. Tėvai pribėga ir bando mane pakelti, bet jiems jau nieko nepavyks, nes aš rėkiu, ir siūbuoju į man vienam girdimos muzikos ritmą, ir nesibaimindamas žvelgiu į saulę, kuri suprasdama ir akindama priima mane. Ir aš atsiskiriu nuo savo kūno pradėdamas savo paskutinę ir didžiausią meditaciją. O aplinkui nustebę žmonės žvelgia į mane.
  O dabar, kol daktarai pietauja ir geria juodą arbatą su pienu, pažvelkime į nuostabų baltą kambarį arkos pavidalo langais, pro kuriuos sklinda akinanti saulės šviesa. Pažvelkime į baltą kambarį, kurio viename kampe į baltą kokoną suvyniotas guli keistas žmogėnas, nieko nebematantis ir nebegirdintis, tesugebantis tik kartais pajudėti ar suklykti. Pažvelkime į baltą kambarį grotuotais pusapvaliais langais - jame sklindanti saulės šviesa ištirpdo viską.
  O žmogėnas... Žmogėnas gal ir laimingas, nes medituoja savo angelą.