Invazija

                                                            “Musę mušiau –
                                                              Užgavau netyčiom žolėse
                                                              Žiedelį gėlės”
                                                                       
                                                                              Issa Kobajaši


    - Nedaug spalvų.
    - Patikėk, ji daug spalvingesnė iš arčiau.
    - Gerai, gerai, bet man vis tiek reikia daugiau. Žinai taisykles ir…
    - Nepradėk, - pertraukė. – Yra kai kas, dėl ko tikrai nesigailėsi, kad pažadinau.
    - Protingi!? Šitoj visų užmirštoj skylėj?
    - Aha. Ir dar kiek.
    Jau kelis periodus jie dviese patruliavo periferijoje, pakaitomis būdraudami, ir neatrodė, kad kada nors pavyks tai pakeisti. Milijonai tokių kaip jie praleidžia ilgus amžius, plūduriuodami erdvėje ir beviltiškai svajodami apie gyvenimą, bent kiek spalvingesnį už jų pilkos spalvos egzistenciją. Dabar jie turėjo šansą.
    Trumpas planetos paviršiaus skenavimas nuteikė patrulius labai optimistiškai – idealios sąlygos gyvenimui. Tai buvo jų laimingas bilietas kelionei iš nuobodybės.
    Planeta buvo jau apgyvendinta ir gana tankiai. Gyventojų įvairovė teikė jai nepaprasto spalvingumo, bet dar sunku buvo spręsti apie jų vidinio proto lygį ir jo išorinių manifestacijų subtilumą. Bet jie tikrai atrodė protaujantys. Didžiulėmis kolonijomis nusėti visi žemynai, gal kiek mažiau ašigaliuose, rodė organizuotumą ir sėkmingas pastangas prisitaikyti gyventi bet kokiose sąlygose, nors, žinoma, tą sugebėtų ir menkai protaujančios būtybės.
    Patruliams reikėjo silpnų atrastos planetos vietų ir, atrodo, jiems sekėsi daugiau nei kartą per vieną periodą – čiabuviai nebuvo atsikratę įvairiausių virusų, parazitų. Netgi atvirkščiai – pastarieji kėlė grėsmę protingos gyvybės išlikimui. Kaip tik čia patruliai matė galimybę įtikinti planetos protaujančius gyventojus tapti Grupės dalimi – mainais į sveiką gyvenimą. 
    Automatiškai, patruliai taptų planetos valdytojais, o Grupės periferija dar labiau nutoltų nuo Centro, tik patruliuotų joje jau kiti.
Valdytojai! Tokiame poste buvo galima greitai užmiršti ilgus nuobodaus patruliavimo tuščioje erdvėje periodus.
    - Ruošk abi kapsules. Leisimės.
    - Pagaliau bus kur suleisti šaknis ilgiems gyvenimams.
    Šaknis suleisti jiems pavyko, bet tikrai ne ilgam. Praėjus vos keletui dienų po sėkmingo nusileidimo, viena iš vietinių gyvybės formų, plačiai parazituojanti planetoje, mirtinai pažeidė abu atvykėlius, šiems net nespėjus kaip reikiant susivokti aplinkoje. Derybos su protaujančiais čiabuviais taip ir liko nepradėtos.
Keisčiausia, jiems pasirodė, kad parazitas taip pat turėjo proto užuomazgų. Greičiausiai, tik pasirodė…
    **
    - Viešpatie, nieko tiems miesto vaikigaliams negali patikėti. Dorai lysvės nuravėti negali, - burbėdama sau po nosimi, senutė išrovė iš žydinčių braškių lysvės du saulėn besistiebiančius augalėlius pilkais žiedeliais, ir numetė juos piktžolių krūvon lysvės gale.