apie kėdę

prieš mirdamas tėvas medinėj kėdėj
į lubas žiūrėjo rodos skylę iki pat
mėnulio pradegino. kiaurai viską matė.

brolį. kalbėdavo su juo palovin pakišęs
šikpuodį ir maldaknygę. tikintis buvo: yra.
daktaras kartodavo kad tai normalu - kliedesiai
nes dar šildymo neįjungė
be to švirkštas užlūžo tartum sielos gyliamatis
užpjovęs kairiąją ranką.

kartodavo prieš užmigdamas tas keistas maldeles:
neva priežastyse slypi tikslas ir ne kitaip.
neturėjau ką pasakyt tik apklodavau
o jis: žiūrėk vėl apsnigau.

vežimėlio nemėgo nes ratai ne kojos -
negalėdavo pasikasyt kai niežti
ir nelyg juokais suprunkšdavo
kad rimtai kartais jaučias neturįs
ne tik kuo eit bet ir kur.

visa tai gal nesvarbu.
nes jis taip tąnakt žiūrėjo į lubas
sėdėdamas medinėj kėdėj.
lygiai taip pat kaip aš dabar
žiūriu į save.