Ant kalno ošė pušys

Nebeliko manyje meilės meilei, tau ir
Nebeliko manyje gyvenimo ir žydinčių liepų skleidžiamo aromato.

Ant kalno ošė pušys,
gulėjo vilko sudraskytas ožiukas. Mes radome sukirmijusius šilbaravykius.
Ir ryte važiavome žvejoti. Tu nudegusi saulėje, tavo pėdsakai lėtai tirpo šlapiame paežerės smėlyje.
Keliavau ilga krantine ir man taip patiko dulksna... visada... Nebūtina buvo sakyti, kad mane myli, bet rasa ant stiklo rašė tokias ilgesingas eiles, kad kitaip ir nesinorėjo. Lipnus prakaitas traukų prie kūno kelio dulkes, šiaudų gabaliukus ir muses... Todėl įsėdau į septintą troleibusą ir dešrų gatve įriedėjau į nuobodulio pasaulį. Čia vėl sutikai tave, persmilkusią tabako dūmais, sidabru tviskančiais plaukais ir nenatūraliai raudonomis lūpomis...
Šiaudinė skrybelė ant galvos, storos kasos ir akyse atsispindinti nakties liepsna. Tai buvo kaip vilų miestelyje prie Balatono. Maža krautuvėlė, kurioje net ir dabar norėčiau pirkti vokus ir laiškinį popierių... Trylikos kilometrų dardėjimas geltonų plytų keliu, pro senovinį kaimelį: namas ant kalno ir saldyvinių obelų sodas. O tada - kukurūzų laukas, burbuolės, kurias taip mėgdavo arklys(o mes sugebėdavome suvalgyti tik vieną kitą, nes šios buvo miltingos ir labai sočios, kaip šeimyninis gyvenimas: greit atsibostančios). Žaidžiau karą ir burbuolių nebeliko, tik dundesys, įsismelkęs į kiekvieną mano kūno natą.
Vėl pasirodai tu - strazdanotu veidu, mokykline uniforma, šviesūs plaukai, kirpčiukai, šypsena ir paprastumas, tiesiog išlydantis mano vaikišką vyriškumą (neverk, nes tik bobos verkia... beeeeee)
O jūs, svajonės... Tu sėdi ant liepto galo, aš prieinu, dedu ranką tau ant pečių ir pabučiuoju į galvą. Kažkas krinta į vandenį, desperatiškai kabarojasi lauk, drebančiu balsu juokiasi... kur oranžinė bažnyčia ir milijonai cukrinių saldainių... O vasarą per pliurzą žygiuoti smagu... įkrenta... visada kažkas įkrenta į balą...
Aš bedievis žiūriu į tavo maldą, bet nematau nieko švento... tik tavo kūną ir susikaupimą... gal? Na, dievo nėra... tik deivė tavyje ir laukinis grožis... Naktis, kurios negaliu pakęsti... tikrai... Naktį ir tu kitokia. Naktį tu atvira viskam, kaip gėlė pražystanti patekėjus mėnuliui...
O aš saulės vaikas... Ir lietaus... O tikriausiai dienos... Naktis man per maža...Verkiu tų dienų.
Dabar tu kita... taip norėjau tave prisijaukinti - tu nesidavei... Aš norėjau paliesti tavo mintis, o tu man per nagus - Škac! Ir man liko tik subraižyta Elvio plokštelė... “Au revior ma Chere... Merci pour tout”... Berods vėl prasideda dulksna... kur mano lietpaltis?

P.S. Kai buvo atvaþiavęs lunaparkas labai skaniai kvepėjo... Minioje - kažkur ten ar ten buvai tu. Jau buvau bemetąs laišką į dėžutę, tačiau parsinešiau namo į oranžinės bažnyčios ir dulkino vieškelio šalį. Laikas sutrupino popierių. Raidės susiliejo po tos smarkios liūties... Bet jis vis dar manyje... Su tuščia vieta užrašui: “Return to sender”.