Pradžiamokslis

Mano veidrodyje gyvena juodbruva moteris. Kartais ji sėdi ant taburetės ir užmetusi koją ant kojos neria servetėlę. Jos veidą dengia šviesus pudros sluoksnis ir akys ištepliotos juodai, todėl nesu mačiusi jos be kaukės. Moters kaukė man patinka, retsykiais atnešu jai cigarečių ir padedu šalia veidrodžio, man visados atrodė, kad tokios moterys privalo rūkyti. Veidrodį, kuriame ji gyvena, aš dažniausiai uždengiu violetine marška ir atidengiu tik tada, kai jaučiuosi rami. Žiūriu į moterį ir man nepavydu jos gyvenimo anapus manojo.
  Šiandien valgiau gervuoges ir prisiminiau vaikystę: kai rankiodavau iš uogų vabalus su čiuptuvėliais uodegoje, jie man įgnybdavo į pirštą, o aš traiškydavau juos į kibiro kraštą. Tą patį daro ir mano sūnus: renka tarakonus po šaldytuvu ir įvairiais būdais juos žudo.
- Mariau, ateik čia!, - rikteliu iš virtuvės ir praryju paskutinę uogą.
  Jis atkėblina tik po kelių minučių, rankose laiko tris degtukų dėžutes.
- Mhm.
- Ką čia darai su tom dėžutėm?
- Rinksiu vabaliukų kolekciją, - ir jis atsargiai atveria pirmąją, kurioje tupi trys leisgyviai tarakonai.
- O kitose irgi tie patys tarakonai?
- Aha, - ir jis parodo dar dvi dėžutes.
- Normalūs žmonės kolekcionuoja skirtingas vabalų rūšis, jeigu išvis kolekcionuoja, - sakau.
- Bet aš noriu kolekcionuot tik šituos.
- Tai nebus kolekcija.
- O kas tada bus?
- Bus nesąmonė... Žodžiu, tau reikia įvairovės.
- Bet aš nenoriu įvairovės.
- Niekam nebus įdomu žiūrėt į krūvą užmuštų tarakonų, - atsistoju ir įdedu lėkštę į kriauklę.
- Tai aš niekam jos ir nerodysiu.
- Daryk kaip tik išmanai, nors aš tau nepritariu. Beje, norėjau pasakyt, kad susitvarkytum kambarį.
    Sėdžiu balkone ir deguosi cigaretę, šiaip jau aš rūkau retai, tačiau retsykiais pasinuodiju. Žvelgiu iš trečio aukšto žemyn į tris kreivus berželius, šalia jų driekiasi išmindžiota žolė, mėtosi šunų ekskrementai ir alaus buteliai. Nykus vaizdas. Kažkodėl žiūrėdama žemyn įgaunu vilties, jog dar nepasiekiau ribos, kada viskas turėtų neberūpėti, ištraukiu dvokiantį dūmą ir tarsi įpučiu sau vilties, kurios gauti iš dievo negaliu, nes jau senokai juo nebetikiu.
  Seguosi sijoną, už valandos susitiksiu su Liudu ir mes eisime į kiną. Mano sūnus manęs nepavydi, netgi palinki sėkmės pažadėdamas sėdėti namie ir nemirkti internete.
  Einame senamiesčiu ir Liu laiko mano ranką. Mano delnai prakaituoja, karšta. Liu aukštas ir ilgaplaukis kartais prie jo jaučiuosi negraži ir kvaila, tačiau jis laiko mano ranką ir kalba apie Europos avangardą. Mes pasiekiame kino salę ir žiūrime avangardinį filmą, užsižiūriu į nuogą sėdynę, linguojančią kelias minutes.
- Kačiuk, aš tau dar tiek visko noriu parodyti, - sako Liu ir gurkšteli alaus.
  Kai baigiau universitetą, Liudas įstojo į pirmąjį kursą ir toliau malšino savo troškulį skaitydamas kalnus filosofinės ir grožinės literatūros, žiūrėdamas filmus ir siaubdamas parodas bei spektaklius. Jis kunkuliuoja it pamirštas ant viryklės pienas ir netaupiai dalina savo surinktą absoliutą kitiems.
- Klausau.
- Mariau, blemba, nieko negirdžiu, pritildyk televizorių.
- Aha...
- Tai va, taip atsitiko, kad galiu grįžti vėlokai, tu nebijosi vienas?
- Tikriausiai, ne.
- Jeigu ką, skambink, ir iki vėlumos nesėdėk.
- Gerai.
  Stoviu Liu vonioje ir man atrodo, kad susikeičiau su moterimi vietomis ir dabar ji stebi mane iš po blogosios veidrodžio pusės. Man patinka mylėtis, tada jaučiuosi visavertė, man patinka, kad kartais jis pradeda cituoti rusiškai, man patinka negrįžti namo ir vėl pasijusti jaunai. 
  Važiuoju rytiniu autobusu ir stebiu žmones. Daugelio veiduose įspausti kasdienybės ir absurdo ženklai, man rodos, aš nugalėjau. Gyva tarp krūvos lavonų.
  Grįžusi namo nuvarau Marių į parduotuvę, o pati atidengiu violetinę maršką. Moteris rūko.
- Kvailute, susivarysi plaučius, - pasakau ir nusijuokusi ją uždengiu.
    Svetainėje aptinku sūnaus sąsiuvinį su Mansono fizionomija viršelyje: pirmuosiuose puslapiuose izoliacine juostele priklijuoti devyni tarakonai, užverčiu Mariaus „kolekciją“ ir nutariu, jog kada nors jis išaugs bjauriu žmogėnu ir taps panašus į savo tėvą arba bus dar blogesnis. Nuo tos minties man pasidaro liūdna, ir kai jis grįžta iš parduotuvės nejučia apsiverkiu. Dar būdama nėščia suvokiau, kad aš ir Marius skirtingi organizmai. Dažniausiai visą savo gyvenimo beprasmiškumą matau būtent jame. Mariuje nėra ateities man, o tai, kad sulaukęs pilnametystės jis paliks namus ir pradės naują gyvenimą manęs nei kiek neguodžia. Galbūt aš jam pavydžiu Pradžios, kurią pati taip neatsakingai prašvaisčiau ir dabar dažniausiai gyvenu pasekmėmis. 
  Vakare paskambina Liu ir pasiūlo išsitirti, mat jis pasigavo viena iš tų lytiškai plintančių ligų. Nueinu į balkoną ir žiūriu į tamsią, kaip aksominę žolę. Išmetu pro balkoną alijošiaus vazoną, jis sudūžta, tačiau garsas duslus. Balkonas, kuriame stoviu, irgi suskeldėja ir nubyra ant žemės. Taip pat dusliai.
 
  * Violetinė – senmergių spalva. Aš gimiau nuo pertrūkusio violetinio prezervatyvo. Man dažnai šąla kojos, aš mėgstu nerti ir netikiu ateiviais. Dažnai sėdžiu prie veidrodžio, todėl galiu duoti keletą patarimų: niekada nereikia pradėti nuo didelio veidrodžio, ne, geriau sudaužykit veidrodį ir turėsit daug mažų langelių savistabai. Susidėliokite eilute ant lovos ir žiūrėkite į juos paeiliui ir kai akys užklius už kurio nors iš stikliukų, žinokite, kad radote siūlo galą. Dabar galite jį stebėti, tik nebijokite. Jei jūsų gyvenimas veidrodyje pasirodytų nemalonus, galite jį sudaužyti arba suprasti, kad jis visai ne jūsų (nesibodėkite daužyti veidrodžių).