man pakėlė atlyginimą
ir priedą už pardavimo rezultatus,
o aš vis tiek nusidedu:
apsimetu gera darbuotoja,
o darbo metu,
kai niekas nemato, nusidedu:
rašau eilėraščius
jau visai nebenoriu dirbti
8 val. per dieną
būti aštraus proto, atrodyti šauni
savaitgaliais kepti šašlykus
ir klausytis pasakojimų apie
naujus mobiliakus
mažai žinoti
gyventi su eilėraščiais, knygomis, paukščiais ir
medžių šlamėjimu tyliai svajoju
žinau, na ir kas, taip nebūna
išeitis - visą gyvenimą
žiūrėti pro langą – sakyti:
švyti, sutemo, krinta lapai
palijo - -
:)Man niekada nepakelia atlyginimo, nes aš sumautai dirbu, bet nesuprantu kodėl nepakelia - juk niekas apie tai nežino -kad sumautai dirbu .., visai nerašau eilėraščių ir nevedu šuns pasivaikščioti, kartais pagalvoju - gal reikėtų pasimylėti su kokiu nors žiogu spontaniškai, bet žinau, kad tai nebus susiję nei su atlyginimu, nei su laime, tai kam tada?..vargšas žiogas, vargšė aš, vargšas atlyginimas...ir visi aplink tokie vargšai - susėskime visi ratu ir pasriūbaukime, taip galingai pasriūbaukime, kad patvintų visos vasaros pievos ir priplauktų žuvų visokiausių neregėtais pelekais ir šienas siūruotų sau vandenyse karvių nebebijodamas, o Šiogas žiūrėtų pro langą ir sakytų: švyti, sutemo, krinta lapai
palijo - -, mat kaip mano eilius genn įkvepia, niu javna puezija yra gėris...:)))