Saulės zuikiai tau žaidžia ant veido,
Pabudai, o manęs nėr šalia,
Susimąstęs žvelgi tu pro langą-
Vyšnių žiedlapiais sninga sode.
Palikau tau raštelį ant smėlio,
Bet nuplovė ankstyvas lietus.
Tu stovėjai, žiūrėjai į kelią
Ir jauteis tarsi baustų dangus.
Tu prisimeni - angelu vadinau aš,
Bet jauties lyg praradęs sparnus.
Smėlio dulkės tau degina kojas,
Bet meni kaip aš glosčiau pečius.
Išeini tu keliu, tavo žvilgsnis
Tarsi žvelgia į niekur, tačiau
Tau vaidenasi vis mano šypsnis,
Verčia širdį daužytis smarkiau.
Sugrįžtu tuo keliu, tavo meilė
Man nušviečia klaidžiausius kelius.
Sugrįžtu, nes tu angelas mano,
Sugrįžtu apkabinti pečius.
Aš krentu tau į glėbį- atleisk man,
Tik trumpam išėjau į laukus.
Vyšnių žiedlapiai krenta- lyg sninga,
Kai mes grįžtam kartu į namus.