Ši valanda tarsi didžiulė nupilkėjusi ląstelė
garsas jau visai ne garsas
o čiuptuvas glostantis paviršius
sapnas
jau visai ne sapnas
o tik žiūrėjimas į susapnuotą sniegą
štai valanda kai kraujas nuriedėjęs karoliukais
įauga į smėlynus ir vėjo pėdsako nebeatskirsi
nuo pėdsako gyvatės
dangus visai jau ne dangus
o blunkantis ekranas, ant kurio pats užrašysi „happy end“
nors puikiai supranti, kad viskas turi būti taip,
kaip būti nebeturi