Laiptais žemyn

Atsimeni, kai ėjom tavęs laidoti?
Mūsų kojas gėlė baltosios bitės,
dangus rodės lipo žemyn
ir žemė jau verkė.
Buvo liūdniau nei ruduo.
Tarp juodo sniego ir baltos mirties
vis laukėm, kol viešpaties akys
pavargs mus stebėti,
bet rankose jau budo rytas,
kūnuos glaudės
miestai iš popieriaus,
prie mažyčių vartelių
senutė burna tyliai
šnabždėjo:
-Dieve, tai aš, tavo motina,
mušu būgnus dabar
tu nieko nebijok,
nes aš tavo baimė,
ištroškusi, palenkusi galvą
viršum bedugnės,
laku tylą.

Ir mūsų akims nebebuvo
Kur slėpti mirties.