Turbūt apie saulės zuikutį

Ponai, kenčiantys nuo hipochondriško ieškojimo,
Garbieji ponai,
Po buvusio sprogimo dulkėmis, po debesim, po suklastotom suvestinėmis,
Kažkas nuo Jūsų slepiama.

Ir reikia tai surasti,
Išlupti kaip sugedusius dantis, paskleisti ir pasėti. Išvaduoti.

Pasiekti, imtis priemonių,
Kad šviestų tas kažkas naujai nublizgintas ir pakabintas,
Kad žertų spindulius ant gyvo,
Ar negyvo, bet šviesaus, kaip atminimas. Kad būtų tunelio gale šviesa,

Suvestų traukinius į vieną bendrą ribą, du bučinius į vieną bučinį.
Ir būtų karšta ir šviesu, spirgėtų ir riedėtų Jums įkaitusi taukuota ašara

Per tikrą kelią, per netikro zuikio kailį,
Laidais į kambarį, maistu į burną ir krauju į smegenis –
Išvalymas nuo įkalbėto blogo žodžio, visuotinės atsakomybės, ponai.

Tegu nuskendę tiltai atsispindi virš vandens.
Jiems tinka. Jums – patiks.