Gaidvištis

Nemiegok. Neknark. Netylėk. Neklausyk. Nesimelsk. Neatsiprašyk. Nepareik. Neišmok. Nepasikartok. Neatiduok. Neleisk. Nepaguosk. Nesutvarkyk. Nesiruošk.
    Yra tiek daug ne- žodžių, kad net noriu to neteigti. Yra tiek daug gaidžių, kad net noriu jog jie neatrodytų kaip vištos. Yra tiek temų, kad net kartais nesukuriu originalios. Yra tiek vagių, kad net pastačius prieš tave penkis žmones nežinotum, kuris iš jų nevagis. Yra tiek daug neįprasmintų žodžių, kad net galima tuščiažodžiavimo esė parašyti.
    Tikriausiai dabar turėčiau susieti neteigimą, gaidžius, originalias temas ir vagis su šio esė tema – „Gaidvištis“. Tačiau deja, aš to daryti neketinu, kaip ir nesiruošiu kalbėti apie kurią nors kitą mintį išdėstytą įžangoje. Ne vienas gali susimąstyti – tai apie ką gi po tūkstančiais nesimeldžiančių aš rašau šiame esė? Atsakymo ilgai ieškoti nereikia ir jis greitai tampa nebeieškomu. Apie ką daugiau galima rašyti tuščiažodžiavimo esė, jei ne mokyti jaunus lietuvius, kaip tuščiažodžiauti.
    Taip, tuščiažodžiauti ne visi moka ir tai taip pat gali būti mokslas. Ar tau niekada lietuvių kalbos mokytoja nesakė, kad tu tuščiažodžiauji? Matyt kad ne, bet man sakė, o dabar žiūrėk – aš esu tas, kuris parašė šį esė, o tu – tas, kuris trokšdamas praplėsti savo akiratį ir atrasti ką nors įdomaus skaito mano darbą! Jeigu tu nori praplėsti savo akiratį, gali toliau nebeskaityti, nes nieko daugiau kaip apie plačiojo akiračio siaurumą aš nerašau. Nori pamatyti ką nors įdomaus – prašau skaityk, nes vien žodyje  „įdomus“ yra kažko neįdomaus ir savotiškai patrauklaus.
    Atėjo metas kibti į tą sunkų ir varginantį, paauglių neapkenčiamą darbą – paanalizuoti patį žodį „tuščiažodžiavimas“. Tuščias žodis – tikriausiai taip dauguma jūsų suprantą šį žodį. Tačiau jūs neįsivaizduojate, kokį stebuklingą pasaulį, kokius neapeitus laukus ir neišartas pievas jis atskleidža tusčiažodžiautojui… Paklauskit bet kurio lietuvių kalbos mokytojo, ar žodis turi prasmę. Mano manymu net be tyrimų turėtų būti aišku, kad dauguma atsakys teigiamai. Čia tuščiažodžiautojas sėkmingai ir įsikiša. Patys žodžiai neturi prasmės. Na, bent kol mes jiems jos nesuteikiame. Kad ir pats žodis „gaidvištis“ – tai nei metafora, nei personifikacija, nei frazeologizmas. Ar jūs įsivaizduojate – sakant „gaidvištis“ net iš žmogaus neišeis pasityčiot, nes tas iš kurio tyčiojamasi nesupratęs žodžio prasmės nusijuoks ir nueis šalin. Kokia neištirta priešo teritorija, koks miegančių bičių laukas veriasi už kiekvieno žodžio. Atsidūrus prie to lauko, norint pasakyti kokį žodį, yra du keliai: Įžengti į teritoriją ir likti suprastais,, bet neįdomiais, arba… bėgti nuo to bičių lauko kuo toliau ir likti nesuprastais, bet originaliais. Jūsų teisė rinktis. Jūsų teisė erzinti lietuvių kalbos mokytoją ir būtį klasės pažiba, arba atsakinėti tvarkingai ir būti klasės pastumdėliu…
  Kaip bebūtų nemalonu ir skausminga, tuščiažodžiavimas kaip ir visi kiti kažko darymai turi neigiamą pusę… Sparčiai mažinami mokytojų nervai ir „bukėjama“, bet ką tai reiškia, kai tampi ciniškesnis, įdomesnis, išskirtinesnis, ir savotiškai… Mielas. Toks mielas, kaip mano kaime gyvenantis, paštininkas, išsigandęs bėgantis nuo lojančių kaimo šunų. Taigi, ar tu išdrįstum neišmokti tuščiažodiauti? Ar tu sugebėtum pakelti tą skausmą, kai klasėje ar sesijoje yra „kietesnis“ už tave žmogus? Ką darytum, kai tavęs paklaustų klausimo, į kurį tikrai nežinai atsakymo? Su kuo draugautum jeigu draugam nusibostum jau nuo pusės tavo ištarto sakinio?
    Nebūk gaidvištis, išstok iš neoriginaliųjų klubo, neįstok į jokį kitą. Būk laisvas, laisvas ir tuščiažodžiaujantis, mėgaukis gyvenimu ir tuščiažodžiau kur tik nori, kada tik nori, kaip tik nori ir su kuo tik nori. Žodžiu, būk kietas, nebūk apgailėtinas.

P. S. ši esė sukurta norint, kad ji nebūtų sukurta.