Visa tiesa apie Arvydą

Arvydas Macijauskas draugiškų ikisezoninių rungtynių metu gauna rimtą traumą, kuri išveda pastarąjį iš rikiuotės visam pusmečiui. Žiniasklaidoje pasirodo pranešimų, jog krepšininkas atsisako žaisti už nacionalinę vyrų rinktinę, beveik visi šalies dienraščiai išspausdina ilgą interviu, pridėdami skambias antraštes. Visuomenėje kyla ažiotažas. Klausimų daugiau nei atsakymų.

Graikija, Pirėjus, „Herakliono“ reabilitacijos centras. Arvydas Macijauskas guli lovoj. Pasigirsta telefono skambutis. Skambina Lietuvos Krepšinio Federacijos prezidentas G.
Arvydas: Taip?
G: Sveikas, Arvydai. Visur tavęs ieškojau, visais varpais išskambinau, niekaip tavo numerio negalėjau gauti. Girdėjau blogų naujienų, blogų žinių. Achilas, ar ne? Kas galėjo pagalvot, kas galėjo pagalvot. Ir papulk tu man taip, tas Arvydų vardas prakeiktas, vargšas Sabonis kamavos, o dar tie laiptai kilimu užkloti, jau atrodo atsigavo, viskas gerai, tik še kad nori - nutrūko visai. Ir vėl operacija, vėl reabilitacija, rūpesčiai. O dar žmogus toks jaunas, nepatyręs, sugniuždyt taip galima, kai viskas tik prieš akis...
Arvydas: Atrodo pamenu...
G: Ir žinai, amerikonai tada parašė, girdi, vežkit pas mus, pastatysim ant kojų, bus viskas gerai. Bet kur tie velnio amerikonai, tegul eina jie! Savų gerų daktarų turėjom, rusas tai rusas, bet, kaip sakoma „svoi čiloviek“, prie dūšios arčiau. Ir pastatėm, argi nepastatėm? Sabas dar parodė, ką gali, aišku, greitis nebe tas ir šuolis, bet jei jau gimsti tam skirtas, tai ir lieki. Užtat koks vyras užaugo, iš ąžuoliuko virto tikru ąžuolu, ir žmoną gerą įsitaisė. Štai kur pavyzdys visiems! Aš visada kartojau - patriotizmo, štai ko mums reikia. O čia dabar, tai amerikonkos, tai žydalkos, tai dar velnias žino kas. Mūsų mažai, tai ir laikytis turim drauge, o ne lakstyt po visą pasaulį.
Arvydas: Greičiausiai...
G: Klausyk, Arvydai, skambinu tau ne šiaip sau čia. Susimildamas, suprask: esi tikras vyras, todėl šnekamės kaip vyrai.
Arvydas: Taip?
G: Nebe vieni ir net nebe dešimti metai sukuos šitoj košėj, todėl paklausyk. Ateis vasara, baigsis visi sezonai, išeisi ant atostogų, turėsi laiko. Supranti, man reikia, kad toliau žaistum rinktinėj... mums reikia, kad žaistum. Aš žmogus jau senas, o aplink veržias jauni, stumdos, skersai žiūri, reikalauja rezultatų, vis grasina nuverst, nustumt. Aišku, nereik į galvą imt, bet noris dar metelius kitus iki pensijos patraukt... supranti, vieta šilta, taip sakant, moka neblogai, nėr kur persidirbt. Jei sutitktum toliau lošt, visi kitom akim pažvelgtų, gal dar kokį priedelį išrašytų... aišku, tu tik nepagalvok, ne dėl savęs čia aš, susimildamas!
Arvydas: Kaip tai?
G: Supranti, anūkas mano šiemet įstojo į aukštąją, paskui dar nori iki Amerikos vasarą nulėkt, o už mokslą mokėt reikia, kelionė ten irgi ne kapeikos. Žmogus jaunas, noris paremt, nu kaip kitaip. Visi jauni buvom, taip gera jaust, kad kažkas pasirūpina, pašefuoja... tai va, Arvydai. Reikalas aiškus, toks vyriškas. Jei arčiau būtum, kaip nors artimiau sueitumėm, po kokį penkiasdešimt gramų ant tų nervų išlenktumėm. Vis šis tas.
Arvydas: Tai sakot...
G: Gerai, Arvydai, turiu jau skubėt, reikalai einamieji, suvažiavimas vakare, bet smagu, kad susitarėm. Jeigu kas nors būtų ne taip, susuksiu. Jau kai iškapščiau tavo numerį, tai dabar kaip savo akį saugosiu.

Arvydas Macijauskas padeda telefoną. Netrukus pasigirsta dar vienas skambutis. Skambina Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rėmimo fondo vadovas P.
Arvydas: Taip?
P: Arvydai, čia tu? Kaip laikais? Žinau, kas nutiko, visi dabar apie tai tik ir šneka. Mes baisiai susirūpinę, vis ieškom būdų, kaip galėtume bent kiek tau pagelbėt.
Arvydas: Tikrai?
P: Žinai, nėra lengva, tokie atstumai dabar tarp mūsų, o dar kiek popierių tvarkymo, parašai visokie, oficialumai. Tik tiek džiugu, kad jau nebe Amerikoj esi, kur kaip kitam pasauly - nei tavęs rasi, nei su amerikonais susitarsi. Burba jie sau, draudimus kiša po nosim, rašykis kad gudrus. Nesuprantu nei velnio, vertėjo reikia, čia vėl gaišk laiką, mokėk pinigus, o ten jie tokie beprotiški... tie doleriai. Prie ruso paprasčiau buvo. Kur ten! Su žmogum kaip su žmogum galėjai pasišnekėt: susitinki būna, nueini kur, aptari viską - apie šeimas, reikalus, stikliuką išgeri, kad taip gerklė neišdžiūtų. Ir, žinai, pasiderėt gali. Gi po kelių ir širdis suminkštėja, atviriau, palankiau viskas išsisprendžia, tik mokėt reikia...
Arvydas: Bet...
P: Žinai, Arvydai, pagalvojau, kad galėtum truput pagelbėt. Ne, dievaži, tikrai nenoriu tavęs apkraut rūpesčiais, bet supranti, rėmėjai. Viską būtų galima kaip nors paprasčiau, bet reikia, kad tu tartum žodį. Dabar toks metas, kai po pasaulio čempionato visi pikti ir nepatikliai į mane šnairuoja, sako, nepateisinau lūkesčių, per žema vieta; iš televizijos vis priekaištauja, reitingai maži, reklamos neužsako, pinigai ne tokie. Žmonės pyksta. O dar tas mano namas... statybos užstrigo. Jie man sako - jei nori kad žiemą tikrai būtų šilta, reikia dengt grindis plėvele. Mandra kažkokia, amerikoniška. Už kvadratą kai užsiprašė, net žagtelėjau. Net nebežinau, ką daryt.
Arvydas: Nesuprantu.
P: Teisybę sakant, Arvydai, čia viskas paprasta. Reikėtų, kad vasarą toliau atstovautum rinktinei... mūsų visų rinktinei. Pabandyk prisimint, kiek vyrų į ją veržės, kiek prakaito išliejo, tačiau viskas ne veltui! Garbė didžiulė, visa Lietuva aptarinėja paskui, ant rankų nešioja. Kaip dievus. Net istoriją perrašinėja, visas pasaulis žino ir stebisi. Tik pas mus taip gali būt. Pagalvok, Arvydai. Tik pagalvok. Visiems būtų geriau... rėmėjai palankesni, reitingai, premijos, apdovanojimai pas prezidentą. Nuo tavęs priklauso daug dalykų, bet juos visus galima pasiekti. Tik reikia tavo žodžio. Ką manai, Arvydai? Ar teisybę sakau?
Arvydas: Na, taip...
P: Vertinu tavo žodį, Arvydai. Žinojau, kad kuo jau kuo, bet tavimi galima pasikliaut. Ačiū, Arvydai. Nudžiuginai mane stipriai. Turiu eiti, posėdis tuoj. Jei ko reikia, skambink. Žinai mano numerį?
Arvydas: ...
P: Juk žinai, juk dabar skambinu, viskas gerai. Vadinas, tuomet gerai, Arvydai.

Arvydas Macijauskas iš lėto padeda telefoną. Mąsliai žvelgia pro langą. Dar vienas skambutis. Skambina Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris S.
Arvydas: Taip?
S: Arvydai, sveikas. Kai tik sužinojau, iškart bandžiau surast tave. Nekėlei, turbūt kokias procedūras atliko?
Arvydas: Taip.
S: Pasakysiu vyriškai, kaip vyras vyrui, tiesiai šviesiai - jei dievas norės, viskas bus gerai. Davė talentą, jo atgal niekas nepasiims. Ar supranti?
Arvydas: Taip.
S: Gerai, protingas vyras esi, tai žinau. Biblijoj sako, jog būtina atsukt antrąjį skruostą, bet čia ne biblijinė situacija. Galėtum pasakyt, jog visos situacijos biblijinės, o visi klausimai tik laiko klausimai, tačiau visada yra riba, kuri skiria. Kaip pamatyt tą ribą ir kada ją peržengt? Tau niekas negali to tinkamai patart, o tuo labiau įsakyt. Žmonės paskatina, bet reikia būt įsitikinusiam, jog jie nori gero. Tai turi jaust. Jeigu tai pajausi, tada tavo gyvenime visi keliai bus atviri, nes taip bus atvertos visos durys. Tai ne tai, kai prie jų sėdi sargas ir nerakina jų, nors jos skirtos tik tau. Jokio sargo nėra, esi tik tu pats ir tavo noras gyvenime save išbandyti. Sutinki kliūtis, jas aplenki arba įveiki. Jei įveikdamas jas esi daugiau nei aplenkdamas - tavo kelias tiesus. Bet ar tavo kelias dabar tiesus?
Arvydas: ...
S: Arvydai, noriu, kad pats žinotum, jog lauksim tavęs vasarą. Aš nežinau, kas gyvenime yra tikroji tiesa, tačiau jaučiu, jog šis kelias yra tiesus. Privalai sugrįžt, nes tik taip galėsi įrodyt savo tikrąjį vyriškumą ir sau, ir visiems kitiems. Aš žinau, kad tu gali, o dėl savęs tu privalai. Visiems reikia atlaikyt išbandymus, įveikti kliūtis, be kurių nebūna jokio kelio. Patikėk, Arvydai, aš žinau, ką sakau. Šitoj srity aš jau daug metų, todėl šie žodžiai tiesiai iš širdies, jie patikrinti. Sutinki su manimi?
Arvydas: Taip...
S: Tada malonu girdėti. Galiu pasakyti taip, jog tikras vyras tikrą vyrą visada supras. Tai visko esmė šiame žaidime. Gyvenimas pats nėra žaidimas, tačiau jis turi taisykles, o tai jį daro panašų. Kai tu iškrenti iš jo, visada yra tų, dėl kurių privalai sugrįžti. Manau, kad ramiai galiu tęsti savo darbus, nes dabar tikiu tavimi ir galėsime pasimatyti vasarą. Su dievu, Arvydai.

Arvydas Macijauskas numeta telefoną. Rankomis susiima už galvos ir užsimerkia. Spengiančioj palatos tyloj girdisi mechaninis laikrodžio tiksėjimas, kurį staiga pertraukia vis stiprėjantis desperatiškas murmesys:
- Ne... Ne. Ne!