Nepriklausomybės Akto slėpimas

VIENO VEIKSMO ABSURDO DRAMA

        VEIKĖJAI:
                          J. Basanavičius – Nepriklausomybės akto signataras, akto saugotojas.
                          Sekretorius – sekretorius.
                          Lenkų kareivis – kilęs iš Vilnijos krašto, toks lietuvių genties, lenkų tautybės, apsišvietęs.


        Veiksmas vyksta, Vilniuje, J. Basanavičiaus darbo kabinete, L. Želigovskio tariamo sukilimo metu, visiems iki skausmo žinomą spalio mėnesį.
        J. Basanavičiaus darbo kabinetas. Pasieniais knygų lentynos, masyvus rašomasis stalas vidurį kambario. Ant sienos kabo Mateikos paveikslo „ Žalgirio mūšis“ reprodukcija. Kūrenasi krosnis. Laikrodis išmuša trečią valandą po piet.

        I SCENA

        Basanavičius (tyliai kalba sau). Jau trys valandos, o aš nieko dar nenuveikiau, nei dėl savęs, nei dėl Lietuvos. Bet sulaukus patriarcho amžiaus jau ir skubėti niekur nebesinori. Be to didžiausias gyvenimo darbas, kaip ir padarytas. Bulgarija ir Lietuva nepriklausomos. Akto originalas pas mane (svajingai). Gal jau nusipelniau ant naujos valiutos puikuotis? Aišku ne dabar, nes dabar savo menkumą sudės į kunigaikščius. Juk visi valstiečiai svajoja būti kunigaikščiais. Ant kokio penkiasdešimties banknoto manau tikčiau... che che che...

        Atsistoja. Užkulisiuose girdisi neaiškus triukšmas. Basanavičius susirūpinęs prieina prie lango.

        Basanavičius. Va, Želigovskio sukilėliai įjoja į Vilnių. Lenkai sveikina... (susimąsto). O kažin, kaip Kaune, ar ruošia kas ofenzyvą, kaip sostinę atvaduot nuo lenkų? Bet ką ten ruoš, juk tie visi mūsų inteligentai, iš po savo šiaudinių pastogių išėję, nesupranta sostinės reikšmės ir bendrai miesto. Jiems juk kiekvienas valsčiaus centras, kaip sostinė. Kad tik būtų trys žydų karčiamos ir dvi parduotuvės... Ir į Kauną aš nevažiavau... laikinoji sostinė...

        Įeina sekretorius.

        II SCENA

        Basanavičius klausiamai pasižiūri į sekretorių.

        Sekretorius. Lenkai mieste.
        Basanavičius. Jie čia visada buvo, kiek pamenu, lietuvių čia nėr...
        Sekretorius. Skubiai pasitraukė...
        Basanavičius (paniekinamai). Skubiai pasitraukė, sakyk kaip yra, pabėgo visi, į Kauną, ten arčiau Rytprūsiai, karalius Mindaugas II. Nuo Mažvydo, Rapalionio laikų, mes bėgam į Vokę, į Rytprūsius. Į ką pavirto Daukanto apdainuotoji Lietuva?
        Sekretorius. Sakyčiau, sentimentams, ne pats tinkamiausias laikas...
        Basanavičius (atsisėda prie krosnies). Suprantu, kad ne laikas, bet širdį sopa...
        Sekretorius. Gal kokių lašų...
        Basanavičius (piktai). Kokių lašų, ims mat daktarą gydyti, jo sekretorius! Aš čia perkeltine prasme. Iš tikrųjų tai man niekas ne skauda. Na, metafora tokia, istoriniam momente, gerai skamba...
        Sekretorius. Kas?
        Basanavičius (numoja ranka). Tokiu momentu, taip reikia kalbėti, didingai, lyg sakytum frazes istorijai...
        Sekretorius. Nesupratau.
        Basanavičius. Čia aš ne tau ir sakau.

        Sekretorius apsižvalgo po kabinetą ir nesupratęs klausia.

        Sekretorius. O kam?
        Basanavičius (visai tyliai) Lietuvai sakau, tai neprigulmingai, kurios pasakas taip patiko užrašinėti... (sekretoriui). Paduok, iš trečios lentynos, nuo apačios, lietuviškų pasakų rankraščius.

        Sekretorius ieško nurodytoje vietoje..

        Basanavičius (žiūrėdamas į sekretoriaus triūsą). Ne tą, duok su užrašu stebuklinės pasakos.

        Paima mėlyną aplanką ir atrišęs jį atskaičiuoja 22 lapus. Imant 23 lapą, sudreba ranka.

        Basanavičius (susijaudinęs) Štai jis, 1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Nutarimas. Lietuvos Taryba... kaip skamba, kaip skamba, sekretoriau, kaip gražiausia muzika...
        Sekretorius. Man gražiausia tai mazurka...
        Basanavičius. Eik tu mazurka, tu. Ar tu žinai kas čia yra?
        Sekretorius. Kažkokia stebuklinė pasaka, apie Lietuvos Tarybą. Liaudis greita visokias baikas, balabaikas pasakoti. Va ir šiandien ryte, pieno pardavėjas pasakojo apie Sofiją Smetonienę, kaip ji...

        Užtyla pamatęs rūstų Basanavičiaus veidą.

        Basanavičius. Eik lauk!
        Sekretorius. Kaip įsakysit.
       
        Eina išėjimo lauk.

        Basanavičius. Palauk. Imk, štai šitą lapą, įmesk į krosnį.

        Sekretorius paima Nepriklausomybės aktą, net nepažvelgdamas į jį sulanksto ir pradaręs krosnies dureles įmeta popieriaus gniūžtę į liepsnas, uždaro dureles. Ir atsisukęs į salę.

        Sekretorius. Man už tai moka pinigus.

        Išeina.

        Basanavičius lieka vienas.

        III SCENA

        Basanavičius prieina prie lango. Žiūri.

        Basanavičius. Negaliu žiūrėti kaip dega... Atrodo, kad čia aš visas degu. Juk neišsaugojau aš Lietuvai, jos metriko, jos gimimo Akto, neišsaugojau...

        Pravirksta.
        Greit liaujasi.

        Basanavičius. Pamanyk tiktai, neišsaugojau, išskydau. Parašysiu dienoraštyje, kad užėjus lenkams, Aktą padėjau į saugią vietą kabinete.

        Nueina prie rašomojo stalo, pasiima iš dešinės, trečio stalčiaus dienoraštį ir pamerkęs plunksną, pradeda rašyti, tai ką buvo sumanęs.
        Kai parašė iki tos vietos su akto paslėpimu į saugią vietą, išgirdo triukšmą už kabineto durų.

        IV SCENA

        Per duris atbulas įeina sekretorius, paskui jį atkišęs šautuvą, lenkų kareivis.
        Basanavičius oriai padeda plunksną.
 
        Basanavičius. Kas čia dabar vyksta?
        Kareivis. Karas vyksta, negirdėjot?
        Basanavičius. Nuo kada karas vyksta mano darbo kabinete?
        Kareivis. Dabar karas vyksta visur, ir darbo kabinete, ir miegame, ir koridoriuje. Didelės valstybės kariauja didelėse teritorijose, o mažoms užtenka, taip sakant, ir vieno namo...
        Basanavičius. Ir kuo galiu būt naudingas, tame visame jūsų kare, kuris vyksta viename name?
        Kareivis. Įsakyta jus atvesti pas mūsų poną generolą Želigovskį, su nepriklausomybės aktu kartu, vot koks reikalas.
        Basanavičius (pašaipiai). Ir kas nutiko tam jūsų ponui generolui, kad daktaro šaukiasi? Gal serga? (į salę). Aišku, kad serga, visi lenkai mesianizmu serga, bendra liga.
        Kareivis. Ne mūsų generolas sveikas. Jis nori, kad jūs katedros aikštėj, viešai pasveikintumėt jį, jus išvadavus Lietuvos sostinę nuo žemaičių, ir suplėšytumėt Aktą.
        Basanavičius. Kokia čia Lietuvos sostinė, jeigu gyvena vieni lenkai ir žydai, dar rusai ir gudai, ir aš Basanavičius?
        Kareivis. No, no ir aš lietuvisas visas esu.
        Sekretorius. Tai ko po konfederatka?
        Kareivis. Tai kad už Abiejų Tautų Respubliką kovoju.
        Sekretorius. Tu už Litva Szrotkowa kovoji.
        Basanavičius (tėviškai). Tą, Abiejų Tautų Respublikos terminą, vėliau Bumblauskas ir Gudavičius sugalvos, nenusikalbėkit kareivi.
        Kareivis. Vo, vo aš ir esu Bumblievskis, ir su manym kariauja toks Gudavyčievskis, mes vakar ir sugalvojom taip.

        Basanavičius pasižiūri į kareivį nieko nepasako.

        Kareivis. Tai gal jūs, žemaičiai esat?
        Sekretorius. Tada tu rusas.
        Kareivis. Aš jūsų sekretorių nušausiu.
        Basanavičius. Kam? Jis man gyvas reikalingesnis.
        Kareivis. Jis mane erzina, o aš pagal statutą einu pareigas, karo lauko sąlygom.
        Basanavičius. Čia joks ne laukas, čia butas.
        Kareivis. Ką čia aš jums aiškinsiu karybos vingrybes.
        Sekretorius. Juk sakei, kad jūs sukilėliai?
        Kareivis. Mes, lietuviai ir lenkai paskutiniu metu tik visokius rokošus ir konfederacijas tik ir tedarom, jūs ką, nežinot istorijos? Kas trisdešimt ir daugiau metų po sukilimą.
        Basanavičius. Istoriją žinai?
        Kareivis. O kas jos dabar nežino, nebent jūsų sekretorius?

        Basanavičius valdingai mosteli ranka.

        Basanavičius (kareiviui). Niekur aš neisiu, perduokit tai savo ponui generolui, aš esu per senas karui, esu ligotas, Bulgarijos nepriklausomybės karų veteranas...
        Kareivis. Tai Aktą nors duokit nunešiu...
        Basanavičius. O iš kur žinot apie Aktą, kad jis pas mane?
        Kareivis.  Tai kad visa Vilno šneka...
     
        Basanavičius baisiu žvilgsniu perveria sekretorių.

        Sekretorius. Na aš niekam nesakiau, beveik niekam, porai geriausių draugų tik...
        Basanavičius (sekretoriui). Su tavim vėliau išsiaiškinsim (kareiviui). Perduokit labų dienų jūsų ponui generolui, ir dar perduokit, kad Akto aš neturiu, sudeginau... sekretorius sudegino, šiandien...

        Sekretorius net išsižioja.

        Sekretorius. Bet jūs sakėt, kad tai stebuklinė pasaka...
        Basanavičius. O tu manai, tai ne stebuklinė pasaka iš vis nepriklausomybės paskelbimas?
        Sekretorius. Kad man ranka nudžiūtų... bet aš ne kaltas...
        Basanavičius. Kad tau priedo, dar ir liežuvis nudžiūtu (abiem). Eikit į virtuvę ir ten išsiaiškinkit, aš neturiu jėgų, net tokiam karui...

        Laikrodis išmuša keturias valandas po pietų
        Kareivis ir sekretorius išeina

        V SCENA

        Basanavičius, vienas likęs, atsisėda į krėslą prie krosnies.

        Basanavičius. Neverta net žiūrėt krosnin. O dar sakė, rankraščiai nedega, rankraščiai nedega. Dega, po velnių kaip dega, tik, kad iš tos liepsnos nauda kokia būtų. Kad ta liepsna lietuvius pakeltų už Lietuvą atsakingais būti. O valstybė gali ir be metrikos būti. Dienoraščio daugiau neberašysiu... tegu ieško, tegu turi viltį ateinančios kartos... gerai paslėpiau Aktą...

        Užmiega.

UŽDANGA