Žmonės, žaiskime!

Autoriaus profesija sunkiai pasiduoda apibūdinama: ne visai literatūros kritika, nes labiau susijusi su tekste pateikiamų duomenų analize, ir ne visai bibliografija, kadangi A. Mažrimas vien faktų ir datų tikrinimu neapsiriboja. Analizuodamas kritinius straipsnius, susijusius su literatūra, kelis tokius pats yra parašęs. Daug dėmesio skiria populiariųjų leidinių – žinynų, enciklopedijų, meno istorijos vadovų, grožinės literatūros vertimų – kritikai, tačiau visada labai plačiai aptaria ne tik kūrinio atsiradimo kontekstą, bet ir įvairiausias „smulkmenas“, į kurias leidėjai ir net patys rašytojai neretai numoja ranka. Paskaičius jo straipsnių knygą, supranti, kodėl ji taip pavadinta: dažnas operuojantis žiniomis ir kitokia informacija nepaiso „žaidimo taisyklių“. Logiškai samprotaujant, jos turėtų būti visiems vienodos, kaip ir abėcėlės raidės.

Šias taisykles autorius suformuluoja taip: informaciją apie bet kurį asmenį dera dėstyti „ramiai, dalykiškai, nesistengiant jo karikatūrinti, juodinti“ (p. 63), kuo mažiau hiperbolizuoti ir liaupsinti, nes „visus paminėtus teiginius reikia pagrįsti, o ne jais švaistytis“ (p. 187), „neversti skaitytojo raustis kitose enciklopedijose, žinynuose“ (p. 334). Deja, dažnas leidėjas tingi konsultuotis su specialistais, vertėjas – ieškoti žodžių sinonimų, biografijos rašytojas – pasitikslinti informaciją. Užuot samdęs profesionalų „blusinėtoją“, įdarbins dar vieną rinkodarininką: aplinkui verda informacijos srautai, iš kurių taip patogu ką nors „sužvejoti“, greitai „iškepti“ ir patiekti net neparagavus, kas išėjo. Vienas autoritetas per daug pagražina, kitas vos mokėdamas kalbą puola versti, trečias jausmingu patetiškumu ir naivumu maskuoja iš kitų leidinių pešiojamus fragmentus, iš kurių kurpia padriką tekstą. Genialumo demonstravimas, bereikalingos pikantiškos detalės, puritoniškas moralizavimas, aklas kopijavimas iš užsienio spaudos taip pat kritikui nepageidautini.

Pats A. Mažrimas tekstus (istorijos, kritikos, eseistikos ir sociologijos mišiniuose) rašo vaizdingai ir sodriai. Juose visiškai nėra pagiežos, gero tono reikalaujamų tuščių komplimentų, populiarių kalbos ir mąstymo klišių bei abstrakcijų. Bet visada yra atsakomybė už savo žodžius, pagarba skaitytojui, smalsumas, dėmesys smulkmenoms. Knyga patiks visiems smalsuoliams, o leidėjams ir literatūros specialistams turėtų tapti privalomu skaitiniu.