X karta

Išradingai autoriaus sukomponuota knyga maketu primena sociologijos vadovėlį: paveikslėliai, apibrėžimai puslapių paraštėse, iliustracijos tiems apibrėžimams. Tačiau tai vadovėlio struktūros parodija, nes viduje nieko vadovėliško nėra, tik daugybė charakterių, patiriančių gyvenimo istorijas ir jas pasakojančių – toks amžinai pasiteisinantis Dekamerono principas. O apibrėžimai, pusiau enciklopediniai, pusiau aforistiški, kartu ir prajuokina. Štai kaip aiškinamas principas „AIDS už bučkį (Hiperkarma): tvirtas įsitikinimas, kad bausmė kažkodėl visuomet būna gerokai didesnė už nusikaltimą: ozono skylė už šiukšlinimą“ (p. 74).

Istorijos sodrios, juokingos, papasakotos lakoniškai, gumos netempiant. Gražu. Herojai savaip kvaištelėję, ir tai juos puošia; puošia ir jų istorijas. Vienas iš pagrindinės trijulės, toksai Dagas, tarkime, ūmai nulekia į senų (ne tokių jau senų) branduolinių užtaisų poligoną, prisirankioja ten galybę mažyčių plutonio rutuliukų, atgabena juos savo ekologiškai nusiteikusiai draugei (ne, ne meilužei) Klerei ir išbarsto po jos namelio grindis; rutuliukai išsislapsto visur. Dagas lyg ir išgyvena, lyg ir nekaltai džiaugiasi: „Aš ką tik padariau svetimus namus netinkamus gyventi artimiausius keturis su puse milijardus metų“ (p. 123). Herojai krečia panašius netyčinius pokštus ir juos dzenbudistiškai stebi, – juos ir save tokiose kvailose žmogiškose situacijose. Jie pasakoja istorijas, ir iš kitų jas traukte traukia, be to, kiekvienas pasakotojas žino išankstinę išlygą – jo pasakojimas nebus komentuojamas.

Trise dykumoje, bet amerikoniška dykuma knibžda ir Saulės įsigeidusių turtuolių, tik reikia žinoti vietas. Seniai ir čia „užknisa“, nors jais galima pasinaudoti. O X kartos veikėjai, Dagas, Klerė ir Endis, gyvena čia vagonėlių miestelyje, kiek padirbėdami, bet nepervargdami, gyvena savo malonumui ir elgiasi kaip nori. Tiesa, tai joks ne meilės trikampis – meilės objektų šie žmonės ieško kitur; tiesiog taip jiems visai gerai. Tikrai originalus ir netikėtas sprendimas – patupdyti tris herojus, du vyrus ir moterį, į dykumą ir nepaversti nei vyrų gėjais, nei moters pereinamuoju prizu. Tai siužetui prideda balų ir visiems trims charakteriams leidžia rutuliotis daug plačiau ir laisviau nei įprastiniuose trikampiuose, gelbstinčiuose trilerius ir tradicinius romanus, kurie nežinia kaip išgyventų ir išsilaikytų, jei ne meilės painiavos. O dėl amerikoniškam romanui būtinos duoklės politiniam korektiškumui: yra vienas pikantiškas niuansas – Dagas skelbiasi esąs lesbietė, įkalinta vyro kūne; beje, jį galima suprasti.

Kas ta X karta? Iš esmės tai žmonės, kurie elgiasi kaip nori. Jie laužo stereotipus, bet iš esmės tai vidurinės ar kiek aukštesnės socialinės klasės stereotipai – darbas, namas, paskola, šeima, prekybos centrai ir, žinoma, nekūrybiškas darbas kompanijoje. Šie knygos herojai vis dėlto yra išeiviai iš tų pačių japių, tuščiagalvių darboholikų pasipūtėlių, aptekusių pinigais ir pensiją užsidirbančių apie dvidešimt penktuosius gyvenimo metus, elegantiškų kvailių, kurių kvailumą pinigų perteklius dar pabrėžia. Pats Dagas – iš pradžių reklamos srityje dirbęs vaikinas, „japis, nutrūkęs nuo grandinės“, pasakojantis, kad po penktos valandos nusimesdavęs klerko kostiumą, dryžiais nusidažydavęs plaukus, gerdavęs Kenijoje pagamintą alų, klausydavęsis alternatyvaus roko ir stumdavęs laiką bohemiškoje miesto dalyje (p. 34). Jeigu pažvelgtume atidžiau, tai, ko gero, yra tas pats japizmas, tik kvadratu. Nes tokie plaukų dažai, kuriuos galima lengvai nusiplauti, ir sugalvoti japiams. Japiai herojų lūpomis koneveikiami ne rečiau kaip seniai pensininkai; vadinasi, atsparos ir savimonės taškas yra didžioji globalistinė japių kultūra.

D. Couplando X karta save suvokia visų pirma kaip priešpriešą prasimušusių klerkų subkultūrai. Tiesa, į X kartą ateinama per tam tikrus tarpsnius – pagyvenus pusrūsių pasaulyje bei emigrantų kvartaluose, kur žmonės kiek kitaip bendrauja tarpusavyje, yra šiltesni ir emocingesni. Tiesa, pusrūsių kultūra irgi yra savo dėsnius turinti kultūra:

Pusrūsių subkultūra turi griežtus kanonus: drabužiai – tai daugiausia batika dažyti išblukusių spalvų marškinėliai su Šopenhauerio, Etelės ir Julijaus Rozenbergų atvaizdais, nusagstyti Rastafari stiliaus niekučiais ir ženkliukais. Visos merginos atrodo nuožmios rudaplaukės lesbės, o vaikinai – išblyškę ir paniurę. Atrodo, kad niekas iš jų neužsiima seksu, o visą energiją jie skiria pokalbiams apie socialinį darbą ir svarstymams, kaip geriausia nukeliauti į pačią nežinomiausią ir politiškai korektiškiausią vietą (Namos slėnį Namibijoje – bet tik pažiūrėti saulučių). Filmus žiūrėdavom tik nespalvotus ir dažniausiai brazilų. (P. 46)

Kažką panašaus mes patys turėjome sovietmečiu – dauguma keturiasdešimtmečių lietuvių kultūrininkų tą pusrūsių stilių yra perėję kaip „Vaivos“ kavinės stilių, tiesa, socialinį angažuotumą jame buvo pakeitęs pabrėžtinis socialinis antitarybiškas pasyvumas. Ir važinėta ne į Namibiją, o į Tadžikistaną, į Maskvos ar Piterio pusrūsius pas panašius kolegas. Matyt, toji pusrūsių kultūra yra pasaulinio pobūdžio ir nepaiso sienų nei sistemų. Bėda ta, kad amerikonai tarp japizmo ir pavyzdinės šeimos stilių ne ką ir teturi pasirinkti. Tas socialiai angažuotas pusrūsių pasaulis yra tas, per kurį dalis jaunimo pereina studijuodami, o kai kurie čia ir užstringa; kelio į kitą subkultūrą lyg ir nėra. Iš esmės viskas, net ir New Age ar orientaliniai judėjimai, priklauso šiai subkultūrai.

Bet tai jau ne laisvinimosi ar saviizoliacijos zona – čia irgi yra savos taisyklės, savos mados ar parduotuvės, kavinės, vartojimo priedermės. Jeigu čia ir pusrūsis, tai pasaulinio masto, jis savaime reguliuojasi ir puikiai prisitaiko prie globalizacijos – pabėgimas į čia yra menamas pabėgimas, nes pabėgimas į stilių iš tiesų nėra pabėgimas, o mados pasirinkimas. Mada išpažįstama, stiliaus laikomasi – bet tai ne išlaisvinimas. Ir ne išsilaisvinimas. Tai perėjimas iš japio į pusrūsių žmogaus stilių. Na ir kas? Dagas, kurį laiką taip „prasimalęs“, galiausiai irgi suvokia, kad tai prisitaikėliškumas; vėliau, braižydamas automobilių šonus ar netyčiom juos sprogdindamas, jis tampa laisvu. Pusrūsių žmogus negali gadinti svetimo turto. O Dago vandalizmas ir bravūra yra tiesiog laisvės palaikymo savyje būdas. Net dirbdamas oficiantu jis su prašmatnaus kalifornietiško vakarėlio svečiais elgiasi kaip lygus su lygiais ir dalyvauja karščiausiuose vakarėlio įvykiuose.

X karta – tai žmogus, pasirinkęs žmogiškiausią išeitį. Noras pabėgti būdingas kiekvienam jausmų nepraradusiam žmogui, tačiau pabėgimai yra vien tam tikro miražo pasirinkimas, o X karta bėga taip, kad nepataikytų į kurį nors stilių, bet, naudodamasi visų jų elementais kaip inkrustacijomis, vis dėlto gyventų laisvai. „Amerikoje [...] yra panaši žmonių grupė, tokia pat gausi, bet be pavadinimo – karta; ir jie tyčia laikosi nuošalėje“ (p. 86). Tai išankstinis nuošalės pasirinkimas, bet ne autsaiderystė ar pusrūsizmas, nes tai tėra stiliai. O nuošalė yra nuošalė bet kokio stiliaus atžvilgiu. Štai kur slypi visa įdomybė. Knyga jaukiai demonstruoja šią nuošalę, jos mielus ir visai nefrustruojančius herojus, kurie mėgina išsipešti laisvėn nepaisydami vietos, prestižo, stiliaus ir, regis išsipeša.

Vis dėlto stiliaus vengimas irgi yra stilius.