Voverės ir kitos būtybės

Jono Liniausko knygelė „Voverės ir kitos būtybės“, teko girdėti, ne kartą yra sukėlusi nusistebėjimą dėl jos mažumo, smulkumo, formato pernelyg didelio panašumo į PėKaknyges... Lyg kas įpareigotų, tarkime, pagal poeto nuveiktus darbus ar karjerą rašyti bei leisti tik atitinkamo dydžio bei apimties knygas. Tarkime, solidieji arba jau daug nuveikę galėtų spausdinti tik poemas, o, va, smulkiesiems poetams ir visiems kitiems nepriklausantiems Lietuvos rašytojų sąjungai tektų tenkintis tik mažučiukais haiku... Gal J. Liniausko atveju skaitytojai priprato prie jo didžiaformatės lektūros vaikams? O ir knygos pavadinimas „Voverės ir kitos būtybės…“ skamba lyg potenciali lektūra vaikams? Gal tos voverės atrodo taip nerimta? Arba atrodo pernelyg rimta, ir tik pavadinimą išgirdęs žmogus gali tyliai pamintyti: „A, ir vėl nauja autoriaus knyga vaikams?“

Taigi. Apie voveres. Ne vaikams. Nedidelė knyga. Nors iš tiesų šitas formatas labai patogus ir neįpareigojantis. Kišeninis. Ar kišeninė poezija nerimta? Bet kreipti dėmesį iš tiesų reikia visai į kitką. Knyga, nors labai mažytė, bet, būtų galima sakyti, – talpi. Tokia knyga labai lengvai gali nukristi (įsitaisyti) ant bet kokio stalo (sunku įsivaizduoti jos vietą solidžioje tylioje bibliotekoje) ir būti pagriebta bei pavartyta, paskaitinėta bet kokio skaitytojo. Būtent – bet kokio... nes kam ji skirta ir koks galėtų būti tas konkretusis skaitytojas, – visiškai neaišku...

Bet būtų galima J. Liniausko „Voveres ir kitas būtybes“ įsivaizduoti kaip saloną. Ne, ne visai literatūrinį, bet kaip šiaip vaizdinį, kultūrinį ir pasibuvimo saloną. Ne, ne, tai nebūtų „kultūrinė erdvė“, laida „Kultūra“, ŠMC ar dar kas nors. O būtent „salonas“. Gal net „salionas“. Tokio literatūrinio patogumo salonas. Ką tai turi bendra su J. Liniausko tekstais? Man žodis „salonas“ yra toks, kuris nesisieja nei su poezijos skaitymais po atviru dangumi, nei su kameriniais atsargiais skaitymais ar ramiais pokalbiais apie kūrybą. Salonas pirmiausia yra labiau poza ir atviras pozicijos bei viešumo deklaravimas. Įvairiaspalvė jį lankanti publika: nei grynosios lyrikos mėgėjai, nei visiški diletantai ar politikai. Ir šeimininkas, t.y. autorius, toks pat... Todėl šioje „saloninėje“ knygelėje lyrinis subjektas – lyg įsakmus šeimininkas arba smagus šelmiškas salono valdovas. Ne visažinis, bet tikrai daug matęs. Būtinai reikalaujantis publikos, žiūrovų, klausytojų bei plojėjų. Žinoma, tai žaidimas. Bet jeigu šiame liniauskiškame salone šiek tiek į viską žiūrėtume kaip į žaidimą, tada gal ne toks baisus būtų socialinis angažuotumas arba rimtosios temos, arba rimtosios lyrinio subjekto pozicijos. Socialinis angažuotumas skamba, žinoma, labai oficialiai, baisokai ir gal net lyriškai nemaloniai, bet kaip kitaip vadinti biurokratinių raštų ir poezijos derinį? Labai keistas ir mažai naudotas ar mažai dar matytas santykis, įdomus, bet ir pavojingas. Įdomus, nes sugretinimai ar supriešinimai netikėti, gal juokingi, pavojingas, nes lengvas pokalbis salone virsta beveik televiziniais socialiniais, politiniais vakarais… Yra pavojus, kad skaitytojai išsibėgios, o literatūrinis subjektas virs prieš valdžią burnojančiu nuobodžiu pensininku. Pernelyg socialiniai tekstai gali būti traktuojami kaip populizmo šiukšlės ir kartu su savimi pražudyti tarp jų įstrigusius gana neblogus grynesnės poezijos tekstus. Tokie gana pavojingi ir slidūs saloniniai tekstai yra šie: „Žinia“, „Muitinė“, „PMV įstatymo pataisos“, „Sodra“ („Duok, Dieve, man mano Sodros knygelę, / Ir jokių pažadų debesėlių vokeliuose“, p. 20), „Gyvenimo smulkmenos“, na, ir dar keli. Ir jau ne tik „salionas“, bet ir „Jono Liniausko lyrinio subjekto virtuvė“ – eilėraštis „Šeštadienis“ (p. 33). Iš pradžių tekstas sukelia smalsumą – primena kulinarinį televizinį pasirodymą ir gal net yra įdomus, vizualiai sodrus: „Pomidorai? Pipirai? Pipirai ir pomidorai, – / Pirštai kvepia tik česnaku. / Mėtą kapoji kaip įmanydamas smulkiai.“ Ir taip toliau. Tiesiog išsamus kulinarinis receptas. Galima klustelti, o kur koks nors pokalbis prie peilio čeksėjimo ir mėsytės kvepėjimo su kokiu nors kultūriniu ar šiaip įdomiu personažu? Pagodojimai apie senuosius laikus bei jų didvyrius? Bet baigiasi tekstas nei šiaip, nei taip, va lyg ir bandant iš jo padaryti vis dėlto ne kulinarinę TV laidą, o eilėraštį: „Nes tai dar vienas šeštadienis, / Dar vienas tavo gyvenimo blyksnis, / Dar vienas bandymas / Pasakyti…“

Kartais svetainės šeimininkas lyg ir bando pašmaikštauti, derindamas kažkokį keistą monumentalumą ir humorą. Tai, tarkime, galėtų būti eilėraštyje „Dėlionė“: „Visas dėliones reikia pradėti nuo kertinių dalių, – / Šeima, artimieji, vaikystė, pirmosios meilės, / Noras pakeisti pasaulį, tikėjimas ateitimi, (…) Sesele, ar nepamiršote sielos? / – Dieve, prašau paspausk „Enter“…“ (p. 30). O lyrinio subjekto liūdnumas, vienišumas toje socialinėje plotmėje – „Niekas manęs nebetaiso / Lyg būčiau praleidęs garantinį terminą. (…) Lengvas lyg meilė, / Lyg bugenvilijos žiedlapis / Buvo garantinis talonėlis“ (p. 58, „Amžinai“) – yra lyg ornamentas ar dekoras... lyg gražiai ir tvarkingai kai kur pasikartojantis tapeto raštas.

O ką tai bendra turi su voverėmis, kurių vardu pavadintame skyriuje ir yra visi šitie politiniai pašnekesiai? Kartais atrodo, kad skaitytojas jaučiasi lyg negalintis perjungti įgrisusio TV kanalo ir tada gali nusiminti bei nusivilti kartu su J. Liniausko voverėmis: „Vargšės voverės priverstos visko klausytis. / Tupėdamos ar kabodamos ant šakų“ (p. 7).

Smulkieji gyviai, paukšteliai ir kitokie mieli padarai, atrodo, turėtų gelbėti šią knygą… Tačiau nėra tie gyvūnai nei tradiciškai romantizuoti, nei laimingi… Sakyčiau, gyvūnai čia yra tokie, kokių poezijoje vaikams tikriausiai vaizduoti būtų negalima. Bet salono lankytojams tikriausiai galima – tarkime, apie iššokančią prieš mašiną kiaunę, jos akis ir baigti viską tokiu labai sureikšmintu baugiu paslaptingumu: „Vis ta pati (...) Nors kiaunės tiek negyvena./ Nepatikėčiau, kad ta pati, / Jeigu ne akys, jeigu ne ta neapykanta...“ („Kiaunė“, p. 61). Ne, jau ne šiaip sau saloną puošiančios kiaunių bei voverių iškamšos... Tokie groteskiški pasakojimai yra ir apie gandrus, lyg autorius juos sektų (rimuotų) prietemoje, lyg prie židinio, tačiau niekaip neapsisprendžia, ar tai bus šiurpiai („Jeigu matei nors kartą lietuviško gandro akis/ Gali sakyti, žiūrėjai į savo mirtį“), ar socialiniai pagardai („Apie rinkos dėsnius pirmą vestuvinę naktį, / Apie akcizą seneliams, banderoles naujagimiams“), ar folkloriniai pažaidimai, ar mitologija; galiausiai bando lyg ir trečioje šio eilėraščio dalyje paversti visą šitą sumaištį poezija, bet… („Gandrai“, p. 9–11) pernelyg daug nedermės...

Kadangi knyga suskirstyta į du skyrius – „Voveres“ ir „Kitas būtybes“, toks padalinimas galėtų perkirsti tekstus į dvi dalis: poziciją ir opoziciją, rimtus ir nerimtus tekstus, politines ir nepolitines temas, voveres ir kitas būtybes... Bet šiuo atveju atrodo, kad tai nėra jokia ryški ar svarbi riba, tai labiau žaidimas. Antroje dalyje akivaizdžiau jaučiamas nuovargis, ne, ne poetinis (kai kurie tekstai netgi daug stipresni, negu pirmojoje dalyje), galima pavadinti tai vaizdinių nuovargiu. Arba paprasčiausiai čia skaitytojas (jeigu, žinoma, skaito viską paeiliui) jau atsiduria po visų politinių, socialinių svarstymų, ir autorius lyg ir pavargęs... Liūdesys, vienišumas („kartu ir vienatvė, ir viskas bus gerai, bet ir dėtis / nėra kur, nėra kur, kai laikas per lėtas“ – p. 45, „Kaimiškas“) ir keli smulkus gyvūnėliai. Paukščiukai. Sniegenos, zylės, griežlės.

Taigi skyrių pavadinimai – tik žaidimas. Arba tik labai dekoratyvus elementas, kaip sunkios aksominės salono užuolaidos – viena, kabanti vienoje lango pusėje, antra – kitoje. Ir jų buvimas tik vos keičia apšvietimą, o šiuo atveju – tie pavadinimai taip nereikšmingai sumirga akyse, kad lieka tik keli smulkūs klausimai, pavyzdžiui, o kuo dėta visa socialinė, labai jau smarkiai apėmusi šios knygos tekstus, ir knygos pavadinime dominuojančios voverės?

Vaizdų, garsų bei vaizdinių sodrumas kartais visai nepoetiškas, troškus ir gal net kiek dusinantis ar slegiantis. Ir kaip tokioje mažoje knygelėje telpa tiek daug saloninės erdvės, tamsių jos užkaborių, dirbtinės odos tvaiko (dirbtinės poezijos tvaiko), išsaugotų spindinčių senovinių reliktų ir kažko tikro – žėrinčio arba dar nežėrinčio?

...Ant vieno viršelio ovale išpaišytas juodas autoriaus siluetas, labai žaismingai kontrastuojantis su „portretu“ ant pagrindinio knygos viršelio. Bet tas žaismingumas knygoje kartais labai sunkus.