Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausto Lacano

Metodinis nurodymas

Taip, pagaliau lietuviškai garsusis Slavojus Žižekas, šiek tiek fragmentėliais skaitytas, daugumai girdėtas, garsus, paveikus, paskutinis filosofijos šūksnis, etc. Pagaliau galime skaityti ir permanyti. Ačiū Audronės Žukauskaitės vertimui ir jos įvadui „Slavojaus Žižeko tikrovės filosofija“ (p. 7–23).

Įsivaizduokime, kad skaitote šią knygą norėdami susidaryti įspūdį apie S. Žižeko filosofinę sistemą; esate „pasikaustę“ ir Georgo Hegelio, ir Immanuelio Kanto filosofijose, susipažinę su Marburgo mokyklos veikalais, Theodoru Adorno, Martinu Heideggeriu, manote, kad jums nereikia skaityti Karlo Marxo, kurį, beje, S. Žižekas laiko galingu tikrovės filosofu, bet tiek to. Išmanote Sigmundą Freudą (visi išmanome). Visus juos S. Žižekas nagrinės, lygins ir remsis.

Kitaip sakant, turite elementarų filosofinį bei bendrąjį išsilavinimą ir galite tikėtis, kad neiškils problemų skaitant filosofinį tekstą. Rimtai prispyrus, ir Arvydas Šliogeris, ir M. Heideggeris jums suprantami. Išties, filosofija yra teritorija su taisyklėmis, metodais, skirtingais ir kartais paklaikusiais požiūriais.

Jeigu taip, tai imkite šitą knygą į rankas ir skaitykite. Pirmąjį didelį, įdomų skyrių apie ideologiją ir jos šmėklą; vėliau etiką... Jums labai pasisekė, jūs skaitote Žižeką. Ir skaitykite tiek, kiek galite, iki galo, o kai perskaitysite, grįžkite prie šios recenzijos. Tai nuoširdus siūlymas išbandyti S. Žižeko malonumą. Jei skaitysite A. Žukauskaitės įvadą ar ką iš šalies, pagaliau šį tekstą, prarasite autentiško pirmojo kontakto su filosofu galimybę. Aš labai rimtai. Primygtinai raginu.

Slavojaus Žižeko stilistika

Įdomu, kurioje vietoje suvokėte, kad nieko nesuprantate, kuriame puslapyje sustojote, sviedėte knygą šalin ar ėmėte įtarinėti, kad jūs vis dėlto pavargusio proto žmogus, kad jūs tik manėtės galį skaityti filosofiją ir kad tokio madingo ir populiaraus autoriaus neperkandate. Ir kad jūsų vieta filosofijos šiukšlyne. Nes nieko nesupratote. Kartais atrodo, kad jau pagavote S. Žižeko minčių eigą, kad priartėjote, tačiau kaip tik šioje vietoje kažkokia banga sviedė jus šalin nuo tos supratimo nuojautos ir nunešė visai į priešingą pusę, o kol su priverstinėmis pastangomis vėl ėmėte kopti į Žižeko kalną, drauge su juo ridendami filosofinį Sizifo akmenį, staiga vėl su Sizifu, jo akmeniu ir Žižeku nuriedėjote atgal. Ir Lacanu.

Ką S. Žižekas norėjo pasakyti apie ideologiją? Gražios citatos, piruetai, lyginimai, bet ar ideologija išnykusi, ar ne? Kas ji galų gale yra? Kur dėstymas? Tekstas yra, tema įdomi, įžvalgos gilios, bet kas iš to? Tas pat samprotaujant apie gėrį ir blogį, kažkoks filosofinis džiazas. Įdomu, kaip studentai laiko egzaminus iš Žižeko filosofijos? Juk tai turbūt vienas rečiausių pasaulyje atvejų – tekstas, kurio neįmanoma atpasakoti.

Taip, jūs išties susidūrėte su S. Žižeku. Na – ir koks pojūtis?

Svyruojantys, mąstymo įtampos kupini lingavimai, nutrūkstantys įdomiausioje vietoje, galingi „gabalai“, kurie suspindėję tuoj pat metami atgal ir jau nebeprisimenami... O kur atsakymai į iškeltus klausimus? Bet trumpam susimąstykime, ar buvo klausimas? Ar buvo dėstymas?

Čia jau reikia vartojimo instrukcijos, kurią paslaugiai pateikia A. Žukauskaitė. Skaitykite ją ir perprasite, kodėl būtent Jacques’as Lacanas, ir su kuo čia susiduriame. Nenoriu perpasakoti vertėjos įvado, jis būtinas ir geras, ko gero, dabar galima vėl iš naujo skaityti S. Žižeką, tik nesijaudinant. Viskas gerai, jūs nepamišote. Taip turi būti. Atsipalaiduokite ir jauskite malonumą.

S. Žižekas nesiekia pateikti sistemos ar ją išardyti, tai tiesiog toks filosofavimo stilius, galbūt filosofinis dzenbudizmas. Bet tai pakankamai „kietas“ stilius. Antroje knygos pusėje tekstai gerokai lengvėja, jau ir atpasakojami, ir paskaitomi (turiu galvoje skyrius „Subjektas ir jo moteriškasis kraštutinumas“, „Tikrovės sugrįžimas“ – pastarasis jau visai priartėja prie filosofinės publicistikos, lengvai perprantamas ir skaitomas).

Bet kokiu atveju S. Žižekas yra tirštas ir, beje, pravartus lentynoje ne vien filosofui (vargu ar filosofas „užsives“ ir dėl šito autoriaus ims kitaip žiūrėti į filosofijos tradiciją ir tradicinę filosofiją). Eseistui, publicistui, rašytojui, literatūrologui, politologui, politikui jis galėtų tapti įkvėpimo, citatų ir vaisingų asociacijų srauto generatoriumi.


Ideologija, tikrovė, Žižekas

Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į S. Žižeko samprotavimus apie ideologiją – kad ir todėl, jog mūsų sovietinė ir posovietinė patirtis, kaip ir poindustrinė visuomenė, liudija: nors galima abejoti objektyvios realybės buvimu, ideologijos buvimu abejoti neįmanoma; o ideologija atspindi socialinę ir psichologinę tikrovę. Ideologijai paklūstama arba priešinamasi, bent jau tokia mintis vyrauja mūsų galvose. Tačiau, pasak S. Žižeko, tokia distancija ideologijos atžvilgiu, nors ir įmanoma per cinišką, kinišką ar ironišką santykį, negriauna sistemos, kuria ideologija grindžiama, bet atvirkščiai: „Šiuolaikinėse visuomenėse, demokratinėse ar totalitarinėse, ciniška distancija, juokas, ironija, yra, galime teigti, žaidimo dalis. Valdančioji ideologija ir neturi būti traktuojama rimtai ar paraidžiui“ (p. 34). Net ir totalitarinės ideologijos remiasi tuo, kad jų yra rituališkai laikomasi, o ne tuo, kad jos priimamos kaip tiesa; be to, totalitarinėse visuomenėse jas remia dar ir prievartos aparatas bei pragmatinės nuostatos.

Tačiau poindustriniame pasaulyje situacija yra kitokia nei Švietimo epochoje ar iš jos iškilusiuose totalitarizmuose, kai ideologijos bijojo žodinio demaskavimo (jos gana naiviai žodį suvokė kaip galutinybę). Šiuolaikinėse visuomenėse kritikos nesibijoma. Žmogus, išpažįstantis kinišką laikyseną, kuria reaguoja į valdančiųjų cinizmą, iš esmės nieko nelaimi – jis gali demaskuoti naudą, kurią valdantysis sluoksnis ar politikas gauna iš savo veiklos, bet tai nieko nekeičia. Ir ideologijos negriauna. Pasirenkama cinizmo kaukė nesusitapatina su ideologija, tačiau nuolat ją palaiko. „Šis cinizmas nėra tiesioginė nemoralumo pozicija, tai veikiau moralumas, tarnaujantis nemoralumui – ciniškos išminties modelis yra suvokti dorumą, principingumą kaip aukščiausią nesąžiningumo formą, o moralę kaip aukščiausią ištvirkimo formą, tiesą kaip efektyviausią melo formą [...]. Susidūrus su nelegaliu praturtėjimu, su plėšikavimu, ciniška reakcija yra teigti, jog teisėtas praturtėjimas yra daug efektyvesnis ir, negana to, saugomas įstatymo. Kaip Bertoldas Brechtas teigia Operoje už tris skatikus: ką reiškia banko apiplėšimas, palyginti su naujo banko įsteigimu?“ (p. 36–37)

Noriu pasakyti, kad šios frazės viešojoje apyvartoje Lietuvoje tikrai aidi. Visiškai nesunku atsekti lietuviškų poindustrinės visuomenės cinikų laikyseną ir požiūrį į melą kaip tiesos sakymą. Išties, S. Žižekas ne tik formaliai mąsto bei svarsto, bet kartais ima ir diagnozuoja realybę. Tai, ką jis kalba apie tikrovę, filosofiškai įdomu, bet yra vietų, kur jis tiesiogiai susiduria su tikrove ir K. Marxo verta įžvalgos jėga fiksuoja, kas iš tiesų yra. Šiuo atveju jo modelis veikia netgi Lietuvoje, šiomis dienomis. Pavyzdžiui, S. Žižeko ištara apie „laisvą visuomenę“ ir situaciją joje: „Atrodytų, kad vėlyvajame kapitalizme ‘žodžiai nieko nereiškia’, niekam neįpareigoja: jie laipsniškai praranda savo performatyvią galią; viskas, kas pasakoma, ištirpsta bendrame abejingume; karalius nuogas ir medija tai nenuilsdama skelbia, tačiau niekas tuo nesidomi – žmonės elgiasi taip, lyg karalius nebūtų nuogas...“ (p. 93).
    O ideologija yra sunkiai įveikiama – pamatinis ideologijos lygmuo nėra iliuzija, maskuojanti tikrąją dalykų padėtį, bet (pasąmoninė) fantazija, struktūrinanti mūsų socialinę realybę. Tad net išlaikydami ironišką distanciją, mes joje dalyvaujame, o „atsiribojimas nuo (tariamos) ideologijos yra būdas, kuriuo esame jai pajungiami“ (p. 75). Gana smagu skaityti, matyt, taip pat kadaise XIX a. inteligentai su džiaugsmu skaitydavo K. Marxą ar Charlesą Darwiną.

Neatpasakosiu knygos turinio, nes tai beprotiška užduotis, bet tikrai sakau, kad kiekvienas humanitaras galėtų S. Žižeką turėti po ranka dėl intelektualių citatų, ten jų apstu. Tai visų klasikų bruožas; kaip ir visi klasikai, S. Žižekas yra neišsemiamas.